Gedrimas Steponas

Gedrimas Steponas

Steponas Gedrimas gimė 1902 metų rugsėjo 2 dieną Šauklių kaime, Skuodo rajone.

Mirė 1998 metų balandžio 9 dieną Kalgraužių kaime, Kretingos rajone.

Lėlininkas.

Steponas Gedrimas augo daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Iš aštuonių vaikų buvo jauniausias. Baigė 4 mokyklos klases. Jau vaikystėje gerai skaitė, skaičiavo, rašė, buvo smalsus, kaip ir jo tėvas.

Jaunystėje išmoko groti armonika, pradėjo drožti medines lėles, su kuriomis kaimo sueigose linksmindavo žmones.

1930 m. sukūrė šeimą ir persikėlė gyventi pas savo žmonos Emilijos Staniūtės tėvus į Latvelių kaimą. Šeimos troba buvo didelė, sodybą ženklino prie kelio stovėjęs medinis kryžius. Užaugino šešis vaikus: sūnus Antaną, Feliksą, Steponą ir dukras Birutę, Danutę ir Oną. Vaikus pratino prie gyvenimo sunkumų.

Neišsipildžius svajonei būti karininku, mėgdavo rengtis kariškais drabužiais, kuriuos gaudavo iš karininku tapusio sūnaus Felikso.

Dirbo „Raudonosios vėliavos“ kolūkyje darbininku, sandėlininku, revizijos komisijos pirmininku.

1964–1988 m. dirbo Darbėnų pašte. Dviračiu išvežiodavo spaudą į Kumpikų, Latvelių, Šlaveitų, Akmenalių ir Kniežų kaimus.

Buvo nestereotipinio mąstymo, mėgstantis apie tuometinę valdžią reikšti savo nuomonę, už kurią vos nesušaudytas stribų. Išsigelbėjo paaukodamas keletą savo pagamintų lėlių ir kolūkio turto.

Dėl savo nuolat visiems pasakojamų istorijų, esą jis buvęs tikras Lietuvos karininkas, buvo nuteistas ir kalėjo Baltarusijoje. Žmonos maldavimu Latvelių vyrams paliudijus, kad S. Gedrimas tik pajuokavo, paskirta tik kelerių metų bausmė. Iš kalėjimo paleistas po Stalino mirties.

Pasak S. Gedrimo amžininkų, atsimenančių jo vaidinimus ir išdrožtas lėles, tai būdavo apie 20 cm aukščio nespalvotos mergelių, bernelių, velniukų figūrėlės, kai kurios – aprengtos drabužiais. Pats su jomis vaidindavo ant pasidarytos pakylos, uždengtos staltiese ar lovatiese, dainuodavo, grodavo bandonija. Pasirodymus surengdavo savo namuose, kaime, nuvykdavo ir į gretimus kaimus. Žmonės, ypač jaunimas, mėgdavo tuos linksmus vaidinimus. Pats S. Gedrimas labai mėgo bendrauti su žmonėmis, linksmintis ir linksminti kitus.

Buvo išdrožęs ir žmogaus ūgio Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, taip pat du „žalnierius“ (Lietuvos kareivius), su „šoblėmis“ prie šonų ir kareiviška apranga. Juos skolindavo Grūšlaukės bažnyčiai, – per šv. Velykas „žalnieriai“ būdavo pastatomi į Viešpaties karsto sargybą. Ši tradicija nutrūko uždraudus sovietinei valdžiai.

1992 m. mirus žmonai, išvyko gyventi pas dukrą Danutę Donėlienę į Kalgraužių kaimą. Sodyba Latveliuose, likusi be šeimininkų, supuvo ir sugriuvo. Su trobesiais pražuvo ir dalis S. Gedrimo drožtų medinių figūrėlių.

Kūrėjo lėlių palikimą įsigijo Šiaulių kraštotyros muziejus.

Teatro istorikė ir menotyrininkė Dalia Gudavičiūtė primityvųjį lėlių kūrėjo Stepono Gedrimo teatrą įvardija kaip visą Žemaitiją išskiriantį savitą kultūros lobyną. „Jis kūrė tai, kas jam neatrodė ypatinga. Atokiame Žemaitijos užkampyje gyveno žmogus, kuris iš medžio darė lėlėms rankas, siuvo joms galvas ir rūbus, pats jomis vaidino per kaimo šventes. Istorijoje yra žinoma, jog lėlininkai, keliaudami iš Europos į Rusiją, sustodavo Vilniuje. Bet Žemaitijoje veikė tik kaime težinomi savi lėlių teatrai, ir šis reiškinys yra išskirtinis Lietuvos, Europos ir netgi pasaulio kultūros kontekste. Niekur kitur to nėra“, – taip S. Gedrimo kūrybos vertę įvardijo D. Gudavičiūtė. Ji apie S. Gedrimą sukūrė videofilmą.

Palaidotas Grūšlaukės kapinėse.