Marciejevskis Augustinas Polikarpas

Marciejevskis Augustinas Polikarpas

Augustinas Polikarpas Marciejevskis gimė 1761 m. sausio 23 d. Kretingoje.

Vyskupas

Mirė 1827 m. spalio 19 d. Rudaminoje, Seinų apskr.

Augustino Polikarpo Marciejevskio tėvai Simonas Marciejevskis ir Julija Titz buvo žydų kilmės, tapę krikščionimis. Iki krikšto šeima vadinosi Eizikais.

Tuo metu Kretingoje gyveno apie 90 žydų, kurie valdė 14 namų. Kilęs iš žydiškos šeimos, jis atsinešė daugiakultūrinę patirtį, kuri turėjo įtakos žymiai platesniam požiūriui į tautinius reikalus dvikalbėje vyskupijoje.

Studijavo Vilniaus universitete. Tuo metu ten klestėjo Apšvietos epochos vertybės, veikė tokios garsios ir įtakingos asmenybės kaip vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, architektas Laurynas Gucevičius, matematikas Pranciškus Norvaiša, teologas Vilhelmas Kalinskis, dailininkas Pranciškus Smuglevičius, istorikas Tomas Husaževskis ir Mykolas Pranciškus Karpavičius. Vilniuje veikė Edukacinė komisija, kuri, uždraudus Jėzuitų ordiną, rūpinosi krašto švietimu. Tai buvo pirmoji švietimo ministerija visoje Europoje. Apšvietos epochos švietimo sklaidos, humanizmo idėjos įkvėpė A. P. Marciejevskį daug dėmesio skirti ugdymo stiprinimui: tiek kunigų formacijai, tiek liaudies švietimui, tiek mažosios kunigų seminarijos valstiečių vaikams įsteigimui Rudaminoje. Vėliau kai kurioms apšvietos idėjoms nuėjus tam tikros laisvamanybės, pasipriešinimo Bažnyčios autoritetui link, – su tuo A. P. Marciejevskis nesutiko.

Apie 1779 m. įstojo į Dominikonų ordino vienuolyną Virbalyje. 1784 m. vasario 8 d. įšventintas kunigu.

Vilniuje susipažino su universiteto dogminės teologijos ir Šventojo Rašto profesoriumi, nepaprastu iškalbingumu pasižymėjusiu kanauninku Mykolu Pranciškumi Karpavičiumi.

Tapęs vienuoliu dominikonu Virbalyje ir priėmęs kunigo šventimus, savo tarnystę susiejo su pedagogine veikla. Dėstė lotynų literatūrą, darbavosi Zabielų (Valinčių, Vitebsko sritis, Baltarusija) ir Merkinės dominikonų vienuolynuose. Zabieluose ir Merkinėje veikė stiprios ugdymo įstaigos, kuriose buvo ugdomi ir bajorijos, ir žemdirbių vaikai.

Vėliau grįžo į Virbalį ir šešerius metus buvo dominikonų viršininku, mokyklos vedėju.

1786 m. gavo teologijos lektoriaus titulą.

Pirmuoju kuriamos Vygrių vyskupijos vyskupu paskyrus kanauninką M. P. Karpavičių, 1798 m. A. P. Marciejevskis tapo jo sekretoriumi. Iš Apaštalų Sosto gavęs leidimą išeiti iš Dominikonų ordino, tapo dieceziniu kunigu. Dėl sunkaus vyskupo charakterio išvyko iš Gražiškių ir apsigyveno šalia Alvito buvusioje Čyčkų altarijoje.

1803 m. paskirtas Rudaminos klebonu ir pakeltas Simno dekanu. Vėliau darbavosi Liškiavoje, o nuo 1809 m. – Seinų klebonas. Naujasis Vygrių vyskupas Jonas Klemensas Golaševskis, vertinęs A. P. Marciejevskio patirtį bei gabumus, suteikė jam tuo metu prestižinę Prienų parapiją, o 1813 m. paskyrė vyskupijos oficiolu (teisėju) ir generalvikaru.

Vietoje Vygrių įsteigus Seinų, arba Augustavo, vyskupiją, nuo 1813 m. A. P. Marciejevskis, eidamas atsakingas pareigas, daugiausiai rūpinosi vyskupijos reikalais ir joje šeimininkavo. Gyveno Rudaminoje, nes Seinuose dar nebuvo vyskupo rūmų.

1817 m. vyskupas J. K. Golaševskis kreipėsi į civilinę valdžią, išsakydamas pageidavimą Seinų (Augustavo) vyskupijai turėti vyskupo pagalbininką. 1818 m. caras leido vyskupijoms turėti vyskupą sufraganą (pagalbininką). Tais pačiais metais Rusijos carinė valdžia patvirtino A. P. Marciejevskio kandidatūrą.

1819 m. birželio 4 d., sulaukęs 58 metų, A. P. Marciejevskis popiežiaus Pijaus VII buvo nominuotas vyskupu. Jam suteikta titulinė Argos vyskupija bei pirmajam patikėtos Seinų, arba Augustavo, vyskupo sufragano pareigos. Vyskupo konsekracija įvyko Varšuvos Šv. Kryžiaus (misionierių) bažnyčioje 1819 m. rugsėjo 19 d., šventimus suteikė Plocko vyskupas Adomas Mykolas Prožmovskis.

Viena iš pirmųjų bažnyčių, kurias konsekravo vyskupas A. P. Marciejevskis, buvo Punsko bažnyčia, pastatyta 1776 m. 1819 m. konsekravo Rudaminos bažnyčią ir didįjį altorių.

Vyskupas ne tik šventino maldos namus, bet kaip tikras šeimininkas kreipė dėmesį į bažnyčios pastatų grožį ir tvarką. Pavyzdžiui, perstatant Suvalkų Šv. Aleksandro bažnyčią nurodė, kokie turėtų būti altorių paveikslai ir varpai. 1820 m. iškilmingai pašventino šios bažnyčios, kuri buvo ruošiama tapti katedra, kertinį akmenį.

Jo valdymo laikotarpiu Seinų vyskupijos parapijose prasideda pastovus tvarkingas metrikų knygų registravimas, į atskirą knygą rašomos vyskupo aplinkraščių santraukos.

Po vyskupų Golaševskio ir Čiževskio mirčių, 1823 m. A. P. Marciejevskis Seinų kapitulos buvo patvirtintas vyskupijos administratoriumi. Tačiau civilinei caro valdžiai nepritarus, netapo vyskupijos ordinaru. Manoma, jog viena iš priežasčių galėjo būti jo žydiška kilmė.

Jis pirmiausiai vykdė bažnytinę, o ne politinę ar tautinę veiklą. Stengėsi, kad parapijos ir kunigų gyvenime uoliai būtų laikomasi to, ko reikalavo tuometinė Katalikų Bažnyčios teisė.

Atlikdamas vyskupo pagalbininko bei vyskupijos administratoriaus pareigas, lankė vyskupijos parapijas, teikė Sutvirtinimo sakramentą, konsekravo bažnyčias. Pasižymėjo kaip iškalbingas pamokslininkas.

Tai – pirmasis Vygrių-Seinų vyskupijos ganytojas, oficialiai įvardijęs lietuvių kalbos buvimą diecezijos ribose bei pats lietuviškai sakęs pamokslus.

Mokėjo vokiečių, prancūzų, lotynų, lenkų, lietuvių ir jidiš kalbas.

Kadangi pats dirbo mokytoju, su didžiuliu atsidavimu rūpinosi švietimo reikalais. Ragino steigti parapijų mokyklas. 1818 m. įvardino Augustavo vaivadijos švietimo problemas: nėra pastatų mokymo reikmėms, sunku surasti tinkamų mokytojų, žmonės nuskurdę ir prislėgti, negalintys išleisti savo vaikų į mokslus ar išlaikyti mokyklas. Jis ne tik konstatavo šias problemas, bet ir jas sprendė.

Matydamas didelį išsilavinusių kunigų trūkumą, pats ėmėsi organizuoti mažąją kunigų seminariją Rudaminoje. Kiek pamokęs lotynų kalbos, ne tik bajorų, bet ir valstiečių vaikus siųsdavo į Tikocino seminariją. Jo dėka kunigystę pasiekė daug lietuvių jaunuolių, vėliau nešusių šviesą visai Suvalkų gubernijai.

Ypatingą dėmesį A. P. Marciejevskis skyrė bažnytinės tvarkos ir drausmės stiprinimui, kovojo su dvasininkijos gretose pasitaikančiomis gyvenimo būdo negerovėmis, nuolat rašė aplinkraščius, šviesdamas kunigus ir liaudį. Įvedė pastoracinių dalykų egzaminus kunigams, skatino dekanatuose organizuoti kunigų formacijos kursus bei rekolekcijas.

Buvo jautrus žmonių socialinėms gyvenimo sąlygoms, skatino kunigus prie parapijų įrengti špitoles vargšams, dvarininkus ragino teisingai ir žmogiškai elgtis su baudžiauninkais, o baudžiauninkus – darbščiai ir blaiviai atlikti savo pareigas.

1826 m. Seinų vyskupo pareigas pradėjus eiti Mikalojui Jonui Manugevičiui, Seinuose įsteigiama kunigų seminarija. Vyskupą A. P. Marciejevskį galima vadinti šios seminarijos krikštatėviu, nes seminarijos įsteigimas tęsė būtent jo darbus ir idėjas.

Savo dvasinės tarnystės kelyje jis netapo ordinaru, o pasiliko tik vyskupu pagalbininku (sufraganu). Tam tikra prasme, jo darbai ir nuopelnai liko šešėlyje, ir tik geriau patyrinėjus matyti, jog jis buvo pagrindinis reformų iniciatorius, savo veikla nenusileidžiantis to meto vyskupams: Žemaičių – Juozapui Arnulfui Giedraičiui ir Vilniaus –  Andriejui Benediktui Klongevičiui.

A.P. Marciejevskis kunigavo 43 metus ir vyskupu tarnavo 8-erius. Jis faktiškai 15 metų valdė Vygrių-Seinų vyskupiją jos įsikūrimo pradžioje ir padėjo pamatus, ant kurių vėliau galima buvo kurti vyskupijos, o ypač kunigų seminarijos veiklą, davusią Bažnyčiai ir lietuvių tautai brandžių asmenybių.

Vyskupaujant A. P. Marciejevskiui, jis ir konsistorija rašė daug raštų, vyskupo veikla apėmė daugybę sričių. Tyrinėtojams naudingos medžiagos yra Lomžos vyskupijos archyve, parapijų archyvuose bei Konsistorijų archyvo leidinyje, kurį turi kai kurių universitetų bibliotekos. Lenkų kalba apie vyskupą A. P. Marciejevskį žinių galima rasti šio krašto istorijos tyrinėtojo, kunigo Vitoldo Jamielito (Witold Jamielity) darbuose, kun. Michalo Novodvorskio (Michał Nowodworski) parengtoje Bažnytinėje enciklopedijoje, kunigo Stanislavo Jamiolkovskio (Stanisław Jamiołkowski) rašinyje apie Seinų, arba Augustavo, vyskupiją bei kituose straipsniuose.

Lietuvių kalba apie vyskupą A. P. Marciejevskį rašė kun. Pranciškus Augustaitis žurnale „Vadovas“ (1908–1914, Seinai) bei dr. Jonas Basanavičius, Kazys Grinius knygoje „Iš Seinų vyskupystės istorijos“ (1909, Vilnius). Dr.  Jonas Basanavičius taip apibūdino vyskupą A. P. Marciejevskį: „Buvo tai ne tik šviesus, išmintingas, bet ir darbštus, teisingas administratorius, kuriam rūpėjo ne vien dvasiškieji diecezijos reikalai, bet ir pavargėlių žmonių gerovė“.

Testamente vyskupas A. P. Marciejevskis prašė kuklių laidotuvių, o visiems kunigams už šv. Mišias liepė skirti po vieną dukatą. Laidotuvėse dalyvavo apie 90 kunigų.

Nėra tiksliai žinoma, ar vyskupas buvo palaidotas Rudaminos bažnyčios rūsyje, ar prie bažnyčios sienos. Išlikusi tik lentelė prie išorinės bažnyčios sienos, kurioje lotynų kalba parašyta: „Čia ilsisi Augustinas Polikarpas Marciejevskis, Argos vyskupas, Augustavo vyskupijos sufraganas ir administratorius, Rudaminos klebonas. Sulaukęs 66 metų, mirties ištiktas 1827 m. spalio 19 d. Ateities kartos, mes perduodame jums, mūsų laikais Jį buvus didį ir vertą didžiausios šlovės. Kieno pėdos šią vietą palies, tegu pamaldžiai prašo Amžinojo atilsio šiai sielai“.