Fotomenininkas Albertas Švenčionis: paroda „Milžinai“

Fotomenininkas Albertas Švenčionis: paroda „Milžinai“

Kauniečio fotomenininko Alberto Švenčionio autorinių fotografijų paroda „Milžinai“, per daugelį metų po Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus keliavusi ir įamžinanti mūsų šalies piliakalnius, šįkart pasiekė ir Kretingą. Šią įkvepiančią parodą kviečiame aplankyti vasario 3–27 dienomis. Atidarymas ir fotografijų albumo „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ pristatymas – vasario 3 d. 17 val.

Apie autorių

Albertas Švenčionis – Lietuvos fotomenininkų bei žurnalistų sąjungų narys – į piliakalnius žvelgia savitu kūrybiniu žvilgsniu. Kai kur jo darbai stebina fantastiškomis vizijomis, sukurtomis pasitelkus montažą ir miglotus vaizdinius, kitur žavi grynomis spalvomis, pabrėžiančiomis akimirkos paprastumą ar jausmų gilumą. Kartais menininkas išnaudoja metų laikų ar paros šviesos žaismą, suteikdamas fotografijoms ypatingos nuotaikos.

Albertas Švenčionis gimė 1955 m. Kaune. 1977 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Dirbo fotožurnalistu medicinos spaudoje „Medicina“ ir „Gydytojų žinios“. 1999–2021 m. dirbo UAB „Unitechna“ statybos inžinieriumi. 1984 m. surengė pirmąją personalinę parodą. 1988 m. vadovavo Kauno „Fotoklubui“. Nuo 1982 m. Lietuvos Fotomenininkų Sąjungos narys. 2007 m. 2016 m. menininkui įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis.

Gyvena ir kuria Kaune. Yra sukūręs 14 fotografijų ciklų. Iki šiol surengė 34 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Darbai saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose bei privačiose kolekcijose.

Apie milžinus

Milžinai, buvę tai nepaprasto ūgio žmonės. Jie gyvenę seniai, labai seniai, dar tada, kai visi gyvenę giriose.

Milžinai žymiausieji – Anžulis, Alcis, Vitolfas, Gelonas, Kalnpilys. Ūgis jų buvęs toks didelis, jog į savo pirštinės vieną pirštą galėję susidėti dvidešimt žmonių.

Milžinai kariavę su daugeliu šiaurės tautų, kurios dažnai plėšdavusios Lietuvą. Sunaikinę priešininkus, jie savo pergalės atminimui pildavę didžiausius kauburius. Ir iš to atsiradę pas mus milžinų kalnai. Milžinai kalnus pildavę šitokiu būdu: pirmiausia užmuštų priešininkų kūnus sukraudavę į vieną krūvą. O paskui nueidavę į Baltijos pajūrį, prisisemdavę pilną batą smėlio, ir parnešę ant jų išpildavę…

Apie piliakalnius

„Baltų šventyklos buvo kalva, medis, ugnis. Todėl jos neišliko. Bet išliko piliakalniai. Šalia piliakalnio yra daugiau aukštų šlaitų. Bet piliakalnis vienintelis, nes jis būtinai turėjo būti padarytas, supiltas. Supilti piliakalnį – ne vienos kartos darbai. Tam turi būti pretekstas. Piliakalniai žymėdavo teritoriją, nurodydavo jos centrą. Jie išsibarstę maždaug kas penki kilometrai, nuo vieno piliakalnio matyti kitas. Ypač uždegus ugnį“ /Gintaras Beresnevičius/.

Neregėti piliakalniai. „Lietuva gali didžiuotis turėdama vizualiai matomų ir suvokiamų savo senosios praeities ženklų. Tai – piliakalniai, kurių dabar krašte priskaičiuojama apie 940. Kiekvienas jų yra unikalus savo vieta, kilme, raida, išvaizda, pažinimo ir pritaikymo istorija. Archeologijos mokslas į jų paslaptis gilinasi bemaž porą šimtų metų ir jau yra nemažai pasiekęs, nors tyręs tik kas ketvirtą piliakalnį. Tad didžioji jų slėpinių dalis dar laukia savo atradėjų ir lauks dar ilgai.

Iki mokslinio pažinimo stadijoje piliakalniai buvo tvirtai įaugę į vietos bendruomenių gyvenimą jų naudojimo laikais ir juos apleidus. Tai rodo tiek išskirtinis vietos įvardinimas piliakalniu, net ir tada, kuomet ji niekuo nebeišsiskyrė iš aplinkinių kalvų, tiek ir iš lūpų į lūpas perduoti pasakojimai apie juos – padavimai. Turtingi jais Lietuvos piliakalniai: ten, kur jie geriau fiksuoti, žinomos dešimtys siužetų. Daugelyje jų kažkas išnykę, nuskendę, užburta – žodžiu, esama paslapties.

Nūnai daug kas keičiasi, nyksta, tarp jų ir gyvoji liaudies tradicija, sklaidosi legendos, tačiau nauji pažinimo horizontai, kaip ir naujos technologijos, įgalina netradiciškai pažvelgti, regis, į jau gerai žinomus dalykus. Ir tai nėra vien mokslininkų prerogatyva. Pažinti ir įprasminti praeitį yra visos visuomenės reikalas, nes mes visi – iš ten, tik šia kryptimi einame skirtingais keliais.

Lietuvos fotomenininkų bei žurnalistų sąjungų nario Alberto Švenčionio kelias piliakalnių link nėra skubus. Jis išjaustas, išmąstytas, išžiūrėtas pro fotoaparato objektyvą ir ne tik pro jį. Piliakalnis šiam menininkui yra didybė ir paslapties įsikūnijimas, objektas, balansuojantis ant pažinimo ribos ir dėl to neregėtai patrauklus ir mistinis.

Legendos apie piliakalnius tam tik prideda žavesio ir savotiško romantizmo, XXI amžiaus žmogų nukeldamos į ankstesnes epochas, kuomet aplinkos pažinimas buvo labiau išjaustas nei įrodytas. Visa tai yra praėjusio pasaulio atspindžiai, tačiau tokie mieli ir netikėti, kad skatina juose būti ir pasilikti ilgiau.

Alberto Švenčionio piliakalnių nuotraukos nėra dokumentinis jų fiksavimas pasitelkus modernias vaizdo apdorojimo sistemas. Tai piliakalnių legendos vaizde, ko mūsų kultūroje nėra buvę ir kas atveria naujus jos klodus, savitus ir būdingus tik mums. Šviesa ir atspindžiai, kultūra (žmonių palikimas) ir natūra (gamta) čia susilieja į vieną visumą, vienu metu sukeldami ir netikėtumo, ir didingumo efektą. Išnyra šie mūsų gražuoliai iš oro kaip miražai, iškyla iš vandens tarsi nuskendusios pilys, pro medžių dangas prasismelkia jų amžinos formos ir detalėse šmėsteli legendų atgarsiai.

Neregėti piliakalniai kviečia į susitikimą su paslaptimi. Pajuskime ją“ /Gintautas Zabiela/.