Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 | 02 | 03 |
---|---|---|---|---|---|---|
04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 |
11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 |
18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 |
25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
Sukurta 2013-01-30
Atnaujinta 2018-11-21
Gidžiūnas Vincas
Vincas Gidžiūnas(tėvas Viktoras Gidžiūnas OFM) [3]
(TĖVAS VIKTORAS GIDŽIŪNAS OFM)
(slapyv. Didžiūnas)
Gimė 1912 metais rugsėjo 5 dieną Marinkoje, Simno valsčiuje, Alytaus apskrityje.
Mirė 1984 metais sausio 30 dieną Kearny‘je, Niu Džersio valstijoje, JAV.
Kunigas, pranciškonas, istorikas.
Lankė Kauno Pavasario suaugusiųjų gimnaziją. 1934 m. įstojo į Kretingos pranciškonų gimnaziją, pradėjo noviciatą ir 1935 m. davė laikinuosius vienuolio įžadus. Į kunigus įšventintas 1940 m. birželio 2 d. [1]. Nuo 1937 m. studijavo teologiją kunigų seminarijoje Italijoje, nuo 1941 m. – Bažnyčios istoriją Popiežiškajame Šv. Antano pranciškonų universitete Romoje [2], kur 1945 m. apgynė istorijos doktoratą iš pranciškonų veiklos Lietuvoje [3].
1946 m. apsigyveno JAV. Buvo tretininkų vadovas, įvairių vienuolynų vyresnysis, provincijolo patarėjas ir 1958-1959 m. – provincijolas [1], 1952-1959 m. buvo Ateitininkų federacijos dvasinis vadovas [3]. 1959-1961 m. gyveno Romoje (Italija) ir dirbo Pranciškonų Ordino istorinių šaltinių redagavimo komisijoje. Nemažai laiko praleido Vatikano bibliotekoje, rinkdamas Lietuvos istorinę medžiagą [1]. Buvo vienas pirmųjų, plačiau tyrinėjęs pranciškonų istoriją Lietuvoje. 1962-1984 m. redagavo žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelis“ [2]. Bendradarbiavo Lietuvių Enciklopedijoje, buvo Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys [3].
Parašė daug istorinių veikalų bei studijų iš lietuvių vienuolijų istorijos „Aiduose“, „Ateityje“, Darbininke“, „Drauge“. Naudodamasis archyvų šaltiniais išleido knygas: „De fratrimus minoribus in Lituania (1245-1517) (1950), „Legendariškieji pranciškonų kankiniai Vilniuje“ (1954), „Šv. Kazimieras“ (1958), „Trečiasis Šv. Pranciškaus ordinas“ (1971), „Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“ (1981), „Apie mažųjų brolių misijas Lietuvoje XIII ir XIV a.“ (1950), „Apie mažųjų brolių observantų pradžią Lietuvoje“ (1970), „Pranciškonų observantų bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje 15 ir 16 a.“ (1982) [2, 3]. Didžiausias užmojis buvo parašyti veikalą apie Jurgį Ambrozijų (Ambraziejų) Pabrėžą – pranciškoną, lietuvių botaniką ir pamokslininką [1], todėl po mirties paliko beveik baigtą monografijos „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849)“ pirmąją dalį; veikalą spaudai parengė I. Vaišvilaitė ir 1993 m. išleido Romoje [2, 3].
Literatūra ir šaltiniai
-
ANDRIEKUS, Leonardas. Mirė tėvas Viktoras Gidžiūnas [interaktyvus]. Iš Aidai: mėnesinis kultūros žurnalas. Kretinga: Kretingos Pranciškonai, [b. m.] [žiūrėta 2009 m. gegužės 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=7502&Itemid=483>.
-
RAUDELIŪNAS, Vytautas. Gidžiūnas Vincas, slap. Didžiūnas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. VI. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 633. ISBN 5-420-01545-5.
-
Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 299. ISBN 5-420-01415-7.