Jurgutis Vladas

Jurgutis Vladas

Vladas Jurgutis gimė 1885 m. lapkričio 5 d. Joskaudų kaime, Palangos valsčiuje, Rusijos imperijoje (dabar – Kretingos r.).

Mirė 1966 m. sausio 9 m. Vilniuje, palaidotas Palangoje.

Kunigas, ateitininkų pradininkas, ekonomikos profesorius, Lietuvos banko organizatorius.

Vladas Jurgutis gimė neturtingų miestiečių šeimoje, kurioje augo dar keturi vaikai.

Nors ir vargingai gyvendami, tėvai vis dėlto rado galimybę išleisti sūnų į mokslus Palangos progimnazijoje.

Labai mėgo skaityti, per atostogas mielai mokydavo savo jaunesnius brolius ir seseris. Tikėtina, kad padėdamas mokyklos auklėtiniams pasirengti stojimo į progimnaziją egzaminams tokiu būdu užsidirbdavo smulkioms išlaidoms.

1902 m. baigė Palangos progimnaziją, o 1906 m. – Žemaičių kunigų seminariją. Po trejų metų žemaičių vyskupas Gintautas Cirtautas Kauno seminarijos bažnyčioje įšventino V. Jurgutį kunigu. Tačiau eiti ganytojo pareigų jis dar nepradėjo.

1910 m. teologijos magistro laipsniu baigė Petrapilio dvasinę akademiją.

Studijos dvasinėje akademijoje davė pradžią ir visuomeninei V. Jurgučio veiklai. Tam įtaką padarė dėstyti sociologijos į Peterburgą atvykęs Jurgis Matulaitis, skatinęs studentus imtis ne tik dvasinės, bet ir socialinės veiklos. V. Jurgutis ėmėsi iniciatyvos burti katalikiškos pakraipos inteligentus į ateitininkų organizaciją. 1908 m. buvo vienas iš ateitininkų organizacijos įkūrėjų.

1910–1913 m. studijavo ekonomiką Miuncheno universiteto Valstybės ūkio fakultete.

1913 m. buvo vikaras Švėkšnoje, 1914–1915 m. – Liepojoje. Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui pasitraukė į Rusiją. Klebonavo Saratove, Astrachanėje, kurį laiką gyveno Ukrainoje. Grįžęs į Lietuvą nuo 1918 m. ėjo Žemaičių kunigų seminarijos prefekto pareigas. 1918–1922 m. – seminarijos profesorius.

1922 m. tapo pirmuoju Lietuvos banko valdytoju. Tais pačiais metais įvedant litą, kurio tėvu V. Jurgutis vadinamas, jis kunigavo ir dirbo ekonomikos srityje.

Vadovaudamas Lietuvos centriniam bankui (iki 1929 m.), turėjo tiesioginę įtaką nepriklausomos Lietuvos ekonominei politikai. Jo dėka, laikantis griežtos monetarinės politikos, litas buvo viena stipriausių valiutų pasaulyje.

1929 m. pasitraukęs iš Lietuvos banko valdytojo pareigų, liko aktyvioje veikloje.

Vienas Lietuvių krikščionių demokratų partijos veiklos atkūrimo iniciatorių. 1919–1921 m. – LKDP Centro komiteto narys.

1920–1922 m. – Steigiamojo seimo atstovas, Finansų ir biudžeto komisijos vedėjas. Priklausė Krikščionių demokratų frakcijai. 1920 m. dalyvavo Lietuvos derybose su Lenkija. 1922 m. buvo užsienio reikalų ministras. 1922 m. – Pirmojo Seimo atstovas.

Tyliai pasitraukęs iš kunigystės, toliau visą savo nepaprastą išmintį, darbštumą ir erudiciją pašventė pasaulietinei veiklai. Oficialiai kunigystės atsisakė 1925 m.

1925 m. dėstė Lietuvos universitete, ekstraordinarinis, ordinarinis profesorius. Taip pat dėstė ekonomiką Aukštuosiuose Vytauto Didžiojo karininkų kursuose.

1926 m. – vienas akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ steigėjų.

Nuo 1940 m. – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius, vėliau – dekanas.

1940 m. rugpjūčio mėn. NKVD užvedė V. Jurgučio bylą, o 1943 m. liepos 16 d. įrašyta, kad jo socialinė ir politinė padėtis yra antitarybinė.

1941–1943 m. – Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas.

Vokiečių okupacijos metais kurį laiką buvo valdžios ūkio tarėjas.

1943 m. kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais už vokiečių valdžios politikos kritiką – agitaciją prieš lietuvių mobilizaciją į Vokietijos kariuomenę – buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Čia įkūrė slaptą vadinamąją Štuthofo akademiją. Tarp kalinių rado tinkamų dėstytojų, o kiti kaliniai klausė jų paskaitų, lavinosi.

1945 m. stovyklą užėmus SSRS kariuomenei, grąžintas į Lietuvą. Koncentracijos stovykloje prarado sveikatą, pablogėjo klausa, bet dvasiškai nepalaužtas. Atsidūrė NKVD požemiuose. Enkavėdistai atkakliai ieškojo įkalčių. Lengvinančia aplinkybe tapo faktas, kad V. Jurgutis, 1941–1943 m. būdamas Lietuvos mokslų akademijos prezidentu, nuo susprogdinimo išgelbėjo visą akademijos biblioteką. Po dviejų mėnesių tardymų, valdžia suteikė jam galimybę padirbėti su akademiniu jaunimu.

Nuo 1945 m. profesorius įdarbintas Vilniaus universitete, buvo Finansų ir kredito katedros vedėjas. Buvo atsidavęs dėstomam dalykui, teisingas studentams, kurie jį labai mylėjo. Tačiau marksistinę ekonomiką dėstė su akivaizdžia pagarba Dievo žodžiui. Už „buržuazinių idėjų“ skleidimą paskaitose išmestas iš Vilniaus universiteto. Netekęs darbo universitete turėjo gyventi iš nedidelės jam skirtos pensijos.

Rašė veikalus pinigų politikos tematika. Stambios ekonomikos mokslo studijos: „Finansų mokslo pagrindai“ (1938 m.), „Pinigai“ (1938 m.), „Bankai“ (1940 m.). Spausdintos dvi paskaitos: „Tomo iš Aqvino ekonominių minčių pagrindai“ (1933 m.), „Moteris ir ekonomika“ (1936 m.). Taip pat išleistos kelios jo parengtos brošiūros.

V. Jurgučio ekonomikos mokslų biblioteka buvo turtingiausia Lietuvoje.

Profesorius mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, klasikines lotynų, graikų ir hebrajų kalbas.

1997 m. Vlado Jurgučio vardas suteiktas Palangos vidurinei mokyklai; Lietuvos bankas įsteigė Vlado Jurgučio vardo stipendiją ir Vlado Jurgučio premiją, kuria siekiama skatinti mokslinę veiklą Lietuvos bankininkystės, finansų, pinigų ir makroekonominių tyrimų srityse.

2015 m. Vilniaus centre, prie Lietuvos banko pastato, pirmajam Lietuvos banko valdytojui V. Jurgučiui atidengtas paminklas. Jis nulietas iš išlydytų 50 lito centų monetų vario, cinko ir nikelio lydinio, kuriam sukurti prireikė apie 75 tūkstančių tokių monetų, svėrusių 450 kg. Tai pirmasis ir vienintelis biustas Lietuvoje, pagamintas iš išlydytų monetų.