Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 | 02 | 03 |
---|---|---|---|---|---|---|
04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 |
11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 |
18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 |
25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
Sukurta 2012-12-11
Atnaujinta 2014-12-09
Tiškevičius Aleksandras
Gimė 1864 metų balandžio 6 d., Paryžiuje.
Mirė 1945 metais gegužės 27 d., Elstene, Vokietijoje.
Visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos gynėjas, mecenatas.
Aleksandras Tiškevičius buvo antrasis Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės–Tiškevičienės sūnus, pagrindinis tėvų turtų paveldėtojas (vyriausias sūnus mirė vos ketverių metų).
Aleksandras Tiškevičius tapo karininku. Tarnavo Rusijoje. Nors didelės karinės karjeros jis nepadarė, bet į atsargą išėjęs užėmė garbingas Rusijos Imperatoriškųjų Rūmų kamerjunkerio pareigas [2].
Vedė 1887 metais Mariją Puslovskaitę. Turėjo 10 vaikų. Baigęs karinę tarnybą kartu su šeima apsigyveno Kretingos dvare, kurį paveldėjo iš tėvo.
Kretingoje savo mirusiam tėvui ir motinai pastatė neogotikinę koplyčią, kuri tapo šeimos kapu. Vėliau buvo išmūryti negotikinė tvora ir grakštūs vartai.
Aleksandras Tiškevičius puoselėjo tėvo suformuotą dvaro sodybą. Jam teko rekonstruoti per gaisrą nukentėjusią vakarinę dvaro dalį. Buvo pertvarkytas žiemos sodas, kuris išlaikė savo grožį ir nenustojo traukęs kretingiškių ir miesto svečių dėmesio.
Per žemės reformą Tiškevičių šeima neteko nemažos dalies savo žemių, o kartu ir daug pajamų. Aleksandras Tiškevičius nutarė plėsti savo palivarkines valdas, o pinigus investicijoms skolinosi iš valstybės.
Nepaisydamas skolų ir didelių investicijų, grafas išlaikė į pensiją išėjusius dvaro tarnautojus ir tarnus, žemės ūkio darbuotojai iš grafo gaudavo didesnes algas nei kituose dvaruose.
Aleksandras Tiškevičius puikiai suprato žmonių problemas. Spaudos draudimo laikotarpiu jis pasisakė už laisvą lietuvišką žodį, įrodinėjo rusinimo politikos neracionalumą. Prie dvaro veikė nelegali mokykla, kurioje dvariškių ir miestelėnų vaikai buvo mokomi rašto, lenkų, rusų, lietuvių kalbų, ruošiami pirmajai Komunijai [3].
Aleksandras Tiškevičius prisidėjo prie Kretingos bažnyčios statybos.
1919 metais grafas Aleksandras Tiškevičius buvo išrinktas pirmuoju Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku.
Grafas mėgo naujoves, jis pirmasis iš Lietuvos dvarininkų įsigijo ryškiaspalvį automobilį, kurį kretingiškiai praminė „ugnine brika“.
1940 metų liepos mėnesį okupacinė Rusijos pasienio kariuomenė iškeldino grafų Tiškevičių šeimą iš dvaro. Pastate jie apgyvendino kareivius, dvaro žiemos sodas buvo sunaikintas, jo vietoje įkurta valgykla, meno vertybės taip pat nesaugotos. Tik labai maža dalis jų pateko į Lietuvos muziejus.
Frontui pasitraukus, grafas grįžo į Kretingą ir tik po kiek laiko jam pavyko atgauti savo dvarą.
1944 metais Aleksandras Tiškevičius iš Kretingos pasitraukė į Ameriką. Kelionės metu mirė [4].
Literatūra ir šaltiniai
- Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945) portretas. Iš Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema [interaktyvus]. [Vilnius]: Lietuvos dailės muziejus, [b.d.] [žiūrėta 2014 gruodžio 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.limis.lt/detali-paieska/perziura/-/exhibit/preview/6769703?s_id=io0KwYQBWxzEwfJa&;s_ind=20&valuable_type=EKSPONATAS>.
- KANARSKAS, Julius. Atsargos karininkas Kazimieras Tiškevičius. Švyturys, 1994, lapkričio 19, p. 3.
- KANARSKAS, Julius. Grafai Tiškevičiai: Aleksandras Tiškevičius – paskutinysis Kretingos dvaro savininkas. Pajūrio naujienos, 1995, rugpjūčio 31, p. 2.
- KANARSKAS, Julius. Grafai Tiškevičiai: Aleksandras Tiškevičius – paskutinysis Kretingos dvaro savininkas. Pajūrio naujienos, 1995, rugsėjo 5, p. 2.