Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 | 02 | 03 |
---|---|---|---|---|---|---|
04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 |
11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 |
18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 |
25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
Sukurta 2012-12-11
Atnaujinta 2013-12-17
Saulevičiūtė-Zabulėnienė Elena
Elena Saulevičiūtė–Zabulėnienė [7]
Gimė 1927 metų balandžio 17 dieną Kretingoje.
Mirė 2006 metų gegužės 21 dieną.
Dainininkė (sopranas), liaudies artistė.
Mokėsi dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje [1]. Baigusi vidurinę išvažiavo į Vilnių studijuoti medicinos, tačiau net nelaikiusi egzaminų grįžo į Kretingą, pradėjo dirbti. Dirbdama važinėdavosi mokytis į Klaipėdos muzikos mokyklą [2]. 1950 m., baigusi Klaipėdos muzikos mokyklą, sėkmingai išlaikė egzaminus į Valstybinę konservatoriją, kurioje buvo paskirta į prof. K. Petrausko klasę [3]. 1955 metais ją baigė. Tačiau 1953 metais, dar būdama 3 kurso Konservatorijos studente ji jau buvo pakviesta soliste į Operos teatrą [1].
1956 m. dalyvavo lietuvių dekadoje Maskvoje ir dainavo A. Račiūno operoje „Marytė“ pagrindinį vaidmenį [4], šventei pasibaigus gavo pirmąjį vyriausybinį apdovanojimą – „garbės ženklo“ ordiną [5]. 1957 m. suteiktas nusipelniusios artistės titulas [4]. LTSR liaudies artistė (1964 m.) [5].
Teatrui E. Saulevičiūtė atidavė daugiau kaip 30 metų. Per visą savo kūrybinį gyvenimą ji sukūrė apie 40 ryškių pagrindinių vaidmenų, iš kurių daugelis pirmą kartą atlikti operų premjerose [1].
Ji būdavo daugelio lietuvių kompozitorių naujų kamerinių kūrinių pirmoji atlikėja, nes turėjo ypatingą, ryškų balsą. Dainavo Vokietijos, Suomijos, Švedijos, Kanados, JAV, Anglijos ir kitų šalių scenose [1]. Vaidmenys: Dalia (B. Dvariono „Dalia“), Eglė, Elena (V. Klovos „Pilėnai“, „Duktė“; už Elenos vaidmenį V. Klovos „Duktė“ 1960 m. suteikta LTSR valstybinė premija), Jaroslavna (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Tatjana, Liza (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“), Aida, Amelija, Dezdemona, Elena (Dž. Verdžio „Aida“, „Kaukių balius“, „Otelas“ ir „Sicilijos mišparai“), Toska (Dž. Pučinio „Toska“) [5].
Yra įdainavusi į magnetafonines juosteles arba į plokšteles operų arijų ir dainų. Lietuvos specialistai kritikai ją laikė stambia pajėga vokaliniu bei vaidybiniu požiūriu [6].
2000 m. už nuopelnus jai įteiktas Lietuvos Prezidento LDK Gedimino ordinas, Riterio kryžius [6].
Literatūra ir šaltiniai
- RAUDYTĖ, Nijolė. Iki šiol išlikusi kretingiškių atmintyje. Pajūrio naujienos, 2007, balandžio 24, p. 6.
- BALIŪNAS, S. Nuoširdu ir gilu. Kultūros barai, 1969, Nr., p. 30-33.
- MAŽEIKA, Vytautas. „Tokia puiki Dezdemona...“. Tiesa, 1971, sausio 9, p.1.
- Saulevičiūtė Elena. Iš Lietuvių enciklopedija. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1962, t. 27, p. 13-14.
- Saulevičiūtė Elena. Iš Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1983, t. 10, p. 53-54. 6.
- Apdovanotų asmenų duomenų bazė [interaktyvi duomenų bazė]. Iš Lietuvos Respublikos Prezidentas. Vilnius: Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, 2007 [žiūrėta 2007 m. liepos 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://adamkus.president.lt/ordinai/table.phtml?sort=country_name,2400,1>.
- VIRŽINIS, Vytautas. Elena Saulevičiūtė (1927-2006): in memoriam. Iš Septynios meno dienos [interaktyvus]. 2006, gegužės 26, nr. 710 [žiūrėta 2007 m. liepos 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.culture.lt/7md/?leid_id=710&kas=straipsnis&st_id=5952>.