Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 | 02 | 03 |
---|---|---|---|---|---|---|
04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 |
11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 |
18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 |
25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
Sukurta 2012-12-04
Atnaujinta 2012-12-04
Valatka Donatas
Donatas Valatka [2]
Gimė 1932 metų kovo 1 dieną, Kantaučių kaime, Plungės rajone.
Mirė 2007 rugsėjo 25 dieną, Kaune.
Dailininkas, tapytojas, muziejininkas.
1950-1955 metais mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau studijavo Rygoje, Taline, žinias gilino Sankt Peterburgo V. S. Muchinos pramoninės ir taikomosios dailės institute. Grįžęs į Lietuvą pradėjo studijuoti tuometiniame LTRS valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), kurį baigė 1963 metais[1].
Po studijų dailininkas dirbo mokytoju Kretingoje, dėstė Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune. Galiausiai pradėjo dirbti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur atsakingas pareiga ėjo iki išėjimo į užtarnautą poilsį. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje D. Valatka dirbo skyriaus vedėju, direktoriaus pavaduotoju, skulptūros fondo saugotoju, taip pat daug prisidėjo prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune suformavimo [2].
Dailės parodose savo kūrinius pradėjo eksponuoti 1966 metais. Lietuvos dailininkų sąjungos nariu tapo 1983 metais[1].
Visą gyvenimą jis palaikė glaudžius ryšius su savo gimtojo krašto žmonėmis, rengė parodas Žemaitijoje, nuolat dalyvaudavo pasaulio žemaičių dailės parodose. Daug dailininko kūrinių saugoma Vilniaus, Kauno, Telšių, Kretingos, Mažeikių muziejuose, nemažai jų sukaupta privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje[1].
D. Valatka daugiausiai kūrė peizažus, natiurmortus, portretus. Jo peizažuose dažnai užfiksuoti ištuštėjusio senojo Lietuvos kaimo vaizdai, Žemaitijos kraštovaizdis – Šventoji, Plateliai, Žemaičių Kalvarija, Nasrėnai, Telšiai [1]. Autoriaus darbų vizualinę išraišką formuoja daugiau protas nei emocija, kompozicijos aiškios, žemaitiškai tvirtai „sukaltos“, formos ir tūriai konstruojami stambokais, sodriais potėpiais be detalių, plastinis ritmas energingas, bet paklusnus, vizualinė, semantinė kalbėsena objektyvi ir drauge labai įtaigi. Po racionaloka D. Valatkos darbų konstrukcija slypi, bet nesunkiai pagaunamos, emocinės srovės – vyraujanti jo darbų nuotaika paprastai gan įtempta, kartais elegiška, kažkuo ilgesinga, gal net romantiška, bet nesentimentali. Jausmus autorius šiek tiek linkęs slėpti ir nuo savęs: paveikslų pavadinimuose jis neretai įvardija ne savo būsenas ar esatis, bet upelio, sodybos, vietovės pavadinimus – „Babrungo žiema“, „Paliktos sodybos ruduo“, „Minijos vasaros vakaras“... [3].
Literatūra ir šaltiniai
- BAČKIENĖ, Laima. Išėjęs rudenį…. Žemaičių žemė, 2007, nr. 4, p. 56-57.
- Donatas Valatka 1932 03 01-2007 09 25: in memoriam: [nekrologas]. Literatūra ir menas, 2007, spalio 5, p.23.
- KRIŠTOPAITYTĖ, Violeta. Išėjęs į savo saulėtą mozaiką. Nemunas, 2007, spalio 18-24 (Nr. 37), p. 3, 16.