Laučiūtė Jūratė Sofija

Laučiūtė Jūratė Sofija

Jūratė Sofija Laučiūtė gimė 1942 metų sausio 11 dieną Darbėnuose, Kretingos rajone.

Kalbininkė, baltistė, humanitarinių mokslų daktarė.

Jūratės Sofijos Laučiūtės mama – Smetonos laikų mokytoja, tikra žemaitė. Gimusi tarp Kūlupėnų ir Salantų, krikštyta Kalnalio bažnyčioje, 1939 m. persikėlusi gyventi į Darbėnus. Vasaromis Palangoje klausydavo Vydūno, Jono Basanavičiaus, Jono Jablonskio paskaitų. Persisėmusi Vydūno mokymo, skaičiusi jo raštus ir namuose, mama buvo persmelkta Vydūno patriotizmo. Ji ir dvasia, ir gyvenimo būdu buvo vydūnietė, taip auklėjo ir dukrą.

Mokytojos dukra skaityti išmoko, neturėdama nė ketverių. Pirmosios knygos buvo iš mamos bibliotekos: Maironio poezija, Janio Rainio pjesės, Viljamo Šekspyro „Manfredas ir Sardanapala“, Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“.

J. S. Laučiūtė 1948–1958 m. mokėsi Darbėnų vidurinėje mokykloje, 1958–1963 m. studijavo Vilniaus universitete, kur įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę, 1966–1970 m. – Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) universiteto Filologijos fakulteto Bendrosios kalbotyros katedros aspirantūroje. 1972 m. apgynė kandidato disertaciją tema „Leksičeskije baltizmy v slavianskich jazykach“.

1963 m. dirbo LTSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto laborante, 1963–1965 m. – Vilniaus universiteto Filosofijos katedros laborante, asistente.

1965–1966 m. mokytojavo Darbėnų vidurinėje mokykloje.

1970–1971 m. buvo Leningrado universiteto bibliotekininkė, 1971–2002 m. – TSRS Mokslų akademijos Kalbotyros instituto (Lingvistinių tyrinėjimų instituto) Leningrado filialo jaunesnioji, vėliau – vyresnioji mokslo darbuotoja.

1988–1990 m. buvo pirmoji Leningrade atkurtos Lietuvių kultūros draugijos, puoselėjančios lietuvybę, vadovė. 1991 m. vasario 16 d., padedant Lietuvių kultūros draugijai, Leningrade pirmą kartą viešai paminėjo šią nepriklausomos Lietuvos valstybinę šventę.

1991–1993 m. – Lietuvos nuolatinės atstovybės Maskvoje įgaliotoji atstovė Leningradui.

1993 m., remiant Laisvos Lietuvos fondui bei Lietuvių kultūros draugijos jėgomis, Sankt Peterburge vedė dviejų dienų trukmės „Daukanto dienas“, skirtas šio didžiojo istoriko 200-osioms gimimo metinėms paminėti.

Įgyvendino tęstinį kultūrinį projektą „Lietuviai Rusijoje – rusai Lietuvoje“.

Aktyviai tarpininkavo tarp besikuriančių Rusijos demokratinių organizacijų ir Lietuvos Sąjūdžio bei dabartinių demokratinių, visuomeninių institucijų ir organizacijų.

Dalyvavo kuriant Leningrado liaudies frontą, Rusijos krikščionių demokratų partiją bei partijas „Demokratičeskaja Rossija“, „Demokratičeskij vybor Rossiji“, „Partija ekonomičeskoj svobody“.

Į Lietuvą grįžo 2000 m.

2000–2001 m. – Lietuvos nacionalinio radijo direktorė.

Nuo 2001 m. – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto vyr. mokslo darbuotoja, nuo 2007 m. – Klaipėdos universiteto Baltistikos centro direktorė. Klaipėdos universiteto Humanitariniame fakultete įsteigė Slavistikos katedrą. Netrukus perėjo į Baltistikos katedrą, kur dėstė seniausius baltų ir slavų kalbų santykius. Nepriklausomos Lietuvos jaunimas ilgainiui nebemokėjo rusų kalbos, tad J. S. Laučiūtė paliko dėstytojavimą, bet ne darbą. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto žurnalo „Res humanitariae“ redkolegijos narė.

Dvi kadencijas, nuo 2011 iki 2019 m., – Kretingos rajono savivaldybės Tarybos narė, dirbo Švietimo komitete.

Kretingoje organizavo dviejų dienų seminarą „Sąmoningi ir sąžiningi piliečiai – saugi valstybė“, kuriame dalyvavo žymūs Lietuvos politikai, dvasininkai ir rajono bendruomenės atstovai.

Nuo 1989 m. aktyviai bendradarbiauja Lietuvos ir Rusijos žiniasklaidoje. Temos: užsienio ir vidaus politikos aktualijos; tarptautiniai santykiai; nacionaliniai santykiai ir jų istorija; moralės ir pilietinės visuomenės problemos.

Yra daugiau negu 60 straipsnių rusų, lietuvių kalbų, baltų ir slavų seniausiųjų santykių, leksikologijos, onomastikos bei etnogenezės temomis autorė. Mokslinėmis įžvalgomis dalijosi žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.

Išleistos knygos: „Lietuvių kalbos žemaičių tarmės daiktavardžių kirčiavimo ypatybės“ (1979), „Slavų kalbų baltizmų žodynas“ (1982), „Peterburgas Lietuvos kultūros ir mokslo istorijoje“ (2002).

Skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose Lenkijoje (1973, 1987), Leningrade ir Maskvoje (Rusija), Minske (Baltarusija), Rygoje ir Liepojoje (Latvija), Vilniuje. Pratęsdama jau žinomas nuomones, argumentavo hipotezę apie slavų protėvynę šiaurės rytų Priekarpatėje ir vakarų Poliesėje.

Dusyk ištekėjusi (dabar – našlė), užaugino du vaikus (dukra gimė Panevėžyje, sūnus – Rusijoje), turi du anūkus. Dukters Livijos tėvas tapo pirmuoju lietuviu, nukeliavusiu į Antarktidą ir joje įbedęs lentelę su Vilniaus pavadinimu ir skaičiumi, žyminčiu, kiek kilometrų yra nuo Antarktidos iki Vilniaus. Antrasis vyras buvo rusas, bet žmonos išmokytas namuose kalbėjo lietuviškai, kaip ir sūnus Vladimiras.

2019 m. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengtame skaitymų maratone žemaitiškai skaitė Jurgio Pabrėžos tekstus.

Lietuvai minint Žemaitijos metus, J. S. Laučiūtės siūlymu, per Vėlinių dekadą visose Telšių vyskupijos bažnyčiose buvo aukojamos šv. Mišios už katalikų kunigus, nužudytus Antrojo pasaulinio karo metais.

2019 m. drauge su Darbėnų bendruomene surengė šventę, skirtą pagerbti miestelio ilgaamžiams.

2019 m. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje vykusios Nacionalinės bibliotekininkų savaitės metu buvo pagerbta padėka bibliotekas palaikantiems, jų problemas suprantantiems, neabejingiems žmonėms. J. S. Laučiūtei juvelyro Vytauto Karčiausko darbas „Pažinimo vaisius“ įteiktas už analitinį tekstą apie kaimo bibliotekas.

2020 m. apdovanota atminimo ženkleliu „Už meilę Žemaitijai“ už reikšmingus, išliekamąją vertę turinčius įsimintinus darbus Žemaitijai, už nuopelnus ir pasiekimus įvairiose veiklose, stiprinančiose Žemaitijos tapatybę, istorinę atmintį, kalbą, Žemaitijos kaip istorinės Europos žemės gyvybingumą šiuolaikiniame pasaulyje. Minint Žemaitijos vardo raštiškuose šaltiniuose paminėjimo 800-metį šį apdovanojimą įsteigė Lietuvos Respublikos Laikinoji žemaičių grupė, vadovaujama žemaitės Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės.