Kraštotyra
Kretingos miesto burmistrai
Burmistrais nuo seno Lietuvoje buvo vadinami miestų savivaldybės vadovai. Juos rinko miesto taryba arba patys žmonės. Manoma, kad Kretingoje pirmą kartą burmistras buvo išrinktas miestui gavus Magdeburgo savivaldos teises. Nuo to laiko kretingiškiai burmistrą ir kitus magistrato narius rinko iš savo tarpo kiekvienų metų pirmąjį pirmadienį.
Burmistras privalėjo rūpintis miesto tvarka, skirstė sklypus ir kitas naudmenas, kartu su tarėjais nagrinėjo civilines bylas. Tačiau aukščiausią valdžią mieste turėjo dvaro skiriamas vaitas. Vaito sprendimai buvo neapskundžiami, o tuo tarpu burmistro nutarimus buvo galima apskųsti teisme.
Šiandien nėra žinoma, kas buvo pirmasis Kretingos burmistras.
Burmistro pareigybė išnyko XVIII amžiuje Kretingai praradus Magdeburgo miesto teises. Jos buvo atgautos Lietuvai atkūrus valstybingumą.
Tarpukaryje Kretingos reikalais rūpinosi renkama miesto taryba, kurią sudarė devyni nariai. Tarybai pirmininkavo iš jos narių tarpo renkamas burmistras arba jo padėjėjas. Burmistrą privalėjo patvirtinti apskrities viršininkas.
Burmistras visus miesto reikalus spręsdavo savo nuožiūra. Tik nagrinėjant esminius klausimus buvo kviečiama visa taryba.
Pirmuoju tarpukario burmistru 1924 metais buvo išrinktas Jonas Paulauskas, o jį 1934 – aisiais pakeitė Tomas Dambrauskas, ėjęs šias pareigas iki okupacijos.
Pirmojo burmistro laukė begalės darbų. Po rusų valdymo ir vokiečių okupacijos miestas atrodė kraupiai: gatvės duobėtos, grindiniai apardyti, aplink turgavietę riogsojo nudegusių namų liekanos, aikštės centre stovėjo apleistos cerkvės pastatas.
Dvaro užparkyje buvo numatyta įrengti miesto parką, skirtas sklypas gimnazijos statybai. Prie Kretingos prijungti keli kaimai.
Artėjant Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui burmistras Jonas Paulauskas ir visa taryba nutarė pakeisti miesto aikštės ir gatvių pavadinimus, pradėjo rūpintis gatvių tvarkymu. Aikštėje nugriauta apleista cerkvė, kurios vietoje įrengtas skveras ir pastatytas Laisvės paminklas [1].
Naujasis Kretingos burmistras Tomas Dambrauskas tęsė savo pirmtako pradėtus darbus. Ypatingas dėmesys kreiptas miesto estetikai. Skatinamos naujos statybos. Už netvarkingus pastatų fasadus ir stogą miestiečiams grėsė piniginės baudos.
Besiplečiant miesto teritorija ir nauji namai reikalavo vis daugiau elektros energijos. Privati įmonė nepajėgė patenkinti elektros poreikio, todėl miesto taryba nutarė įsigyti ir modernizuoti Kęstučio gatvėje buvusią elektros stotį. Šalia jos pastatyta nauja gaisrinė, o antrame pastato aukšte įsikūrė burmistras.
Burmistro Tomo Dambrausko rūpesčiu, miestui buvo užsakytas naujas herbas – išdidžiai stovintis liūtas (autorius Antanas Aleksandravičius). Dabar herbo raižinys saugomas Kretingos muziejuje.
1940 metais burmistras Tomas Dambrauskas buvo suimtas okupantų, kalintas, o 1941 metais birželio mėnesį išvežtas į Sibirą. Po burmistro suėmimo šias pareigas perėmė Antanas Dirmeitis. Vėliau į šį postą naujoji valdžia paskyrė Vincą Simonavičių. Antrojo pasaulinio karo metais Kretingos miesto tarybai vadovavo Karolis Gineitis iš Padvarių kaimo.
Ruošiant naujai atgimusios Lietuvos savivaldybių įstatymus, pareigybės pavadinimas „burmistras“ buvo pakeistas terminu „meras“ [2].
Literatūra:
- KANARSKAS, Julius. Kretingos burmistrai. Pajūrio naujienos, 1994, lapkričio 18, p.3
- KANARSKAS, Julius. Kretingos burmistrai. Pajūrio naujienos, 1994, lapkričio 22, p.2
Parengė Erika Kazlauskienė, 2004
