Butavičius Juozapas

Butavičius Juozapas

Juozapas Butavičius gimė 1806 m. gruodžio 4 d. Geidžių k. (Tirkšlių parapija, Mažeikių r.).

Neformalios XIX a. lituanistinės mokyklos narys, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos mokinys ir sekėjas.

Mirė 1840 m. gruodžio 8 d. Šiluvoje (Raseinių r.).

Tėvai – Motiejus Butavičius ir Veronika Bruževičiūtė, kurie nebuvo baudžiauninkai.

Juozapas Butavičius 1827–1830 m. mokėsi  Žemaičių vyskupijos seminarijoje Varniuose.  Seminaristo pažangumas vertintas „gerai“, elgesys – „pagirtinai“. 1830 m. gruodžio 20 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Janapolę Telšių rajone. 1831 m. spalio 18 d. J. Butavičius tapo Tirkšlių bažnyčios vikaru.

1831 m. Žemaitijos sukilimo tyrimo komisija sudarė Janapolės ir Pavandenės parapijų dvasininkų bylą. J. Butavičius buvo apkaltintas prisidėjęs prie sukilimo, tardomas prisipažino rinkęs pinigus sukilėliams, skaitęs bažnyčioje ištikimybės sukilimo vadovybei priesaiką, laikęs iškabintus sukilėlių vadovybės dokumentus. Galų gale jis buvo nuteistas dvejiems metams atgailos į Kretingos bernardinų vienuolyną, kur negalėjo atlikinėti dvasininko pareigų.

Kretingos vienuolyne J. Butavičius gyveno nuo 1833 m. gegužės 17 d. iki 1835 m. gegužės 16 d. Ten sutiko J. A. Pabrėžą, rašantį botanikos darbus, Simoną Grosą, analizuojantį žemaičių gramatiką, pats ėmė rašyti žemaitiškai, kas ir nulėmė jo svarbą žemaičių kultūrai. Patekęs į kūrybinę aplinką vienuolyne, buvo užsidegęs ten puoselėjamomis žemaitybės idėjomis.

J. Butavičius tapo J. A. Pabrėžos mokiniu bei sekėju. Jis padėjo J. A. Pabrėžai kurti žemaitiškus augalų pavadinimus, sudaryti žemaičių–lotynų kalbų botanikos terminų registrą, t. y. kūrė žemaitiškus botanikos terminus. Apie pusė registro rankraščio rašyta ne J. A. Pabrėžos, o J. Butavičiaus ranka. Dirbdamas prie rankraščio, J. Butavičius stropiai mokėsi iš J. A. Pabrėžos, perėmė jo kurtą rašybą.

Parengė Simono Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ nuorašą (apie 1834–1835). J. Butavičius kartu su J. A. Pabrėža parašė rankraštinį veikalą „Srija balseninė“ (rankraštyje – abiejų rašysenos, remiamasi J. A. Pabrėžos rašybos principais). Jis perrašė pagrindinio J. A. Pabrėžos veikalo „Taislius augyminis“ kelis pirmuosius puslapius, parašė įvadą S. Groso gramatikai.

J. A. Pabrėža du kartus paminėjo J. Butavičių savo tekstuose. Laiške Jonui Krizostomui Gintilai įvardija J. Butavičių tarp kunigų, galinčių turėti pamokslų, parašytų žemaitiškai. Antras paminėjimas – J. A. Pabrėžos padėka J. Butavičiui už pagalbą rengiant botanikos pratarmę.

Jųdviejų kūrybinis bendravimas rodo dvasinį atitikimą. J. A. Pabrėža – stipri, valdinga asmenybė, J. Butavičius – stropus, paklusnus jo garbintojas ir padėjėjas.

Tie 1833–1835 m. Kretingos vienuolyne bus buvę kūrybinio pakilimo metai ne tik J. Butavičiui. Gavę tokį mokinį tiek J. A. Pabrėža, tiek S. Grosas turėjo labai džiaugtis. J. A. Pabrėža ypač intensyviai rengėsi pradėti savo „Taislių augyminį“, S. Grosas kūrė gramatiką ir žodynėlį. J. Butavičius tai gelbėjo J. A. Pabrėžai, tai perrašinėjo S. Daukanto „Istoriją žemaitišką“.

J. Butavičius, jau žinantis, jog sukilimas kelia dideles viltis, tačiau dideles viltis ir sudaužo, o kultūros darbas, nors lėtai, bet nuosekliai judina mintį, su džiaugsmu norėjo prisidėti prie tokio žemaičių elito darbų.

1835 m. gegužę grįžo vikarauti į Tirkšlius, 1838 m. perkeltas į Viekšnius, 1840 m. sausį perkeltas į Šiluvą klebono padėjėju. Krikštijo, tuokė, laidojo – pastoracinė veikla buvo labai intensyvi.

Mirė Šiluvoje nuo karštligės. Palaidotas Šiluvos parapijos kapinėse.

J. Butavičiaus, kaip ir kitų J. A. Pabrėžos sekėjų ir mokinių, rankraštiniai tekstai surinkti į Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne kolekciją, kuri 2019 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.