Šilgalytė Ingrida

Šilgalytė Ingrida

Ingrida Šilgalytė gimė 1994 m. sausio 1 d. Kretingoje.

Tautodailininkė, sertifikuota archeologinės tekstilės audėja, kuršių genties rekonstruktorė, muziejininkė, edukatorė.

Dar vaikystėje iš savo močiutės išmoko rateliu verpti siūlus, megzti virbalais, siūti.

Pažintis su liaudies menu prasidėjo paauglystėje. 2008 m. Salantų miesto šventėje per Porciunkulės atlaidus sutiko audėją Reginą Jablonskienę, demonstruojančią, kaip audžiama audimo staklėmis. Penkiolikmetė I. Šilgalytė pasiprašė pas audėją mokytis ir išausti mamos jubiliejui rankšluostį. Rankšluostis – tai ir simbolinė dovana, ir praktiškas, buityje naudojamas reikmuo. Su patyrusia audėja važinėjo po muges visoje Lietuvoje, dalinosi žiniomis apie audimą, kvietė prisijungti visus norinčius išbandyti šį amatą. Vėliau tęsė pradėtą veiklą viena.

Mokėsi Salantų gimnazijoje.

2011 m. baigė Salantų meno mokyklos akordeono klasę.

2013 m. įstojo į Vilniaus kolegiją, kurią baigusi (2016 m.) įgijo kultūrinės veiklos vadybos specialybę, teatro vadybos specializacijos bakalauro laipsnį.

2014 m. dalyvavo teatro specializacijos ERASMUS studijose Slovakijoje.

2015 m. tapo Kuršių genties rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ nare.

2016 m. Skuodo rajono kultūros centre dirbo kultūrinių renginių organizatore. Tais pačiais metais įgijusi verslo liudijimą ėmėsi individualios veiklos: senovinio audinių audimo, taip pat audimo, nėrimo kauline adata ir juostų vijimo edukacijos, demonstravimo, mokymų.

2016–2017 m. dirbo Norvegijoje, Museum Nord, Lofotr vikingmuseum tarptautinėms įvairaus amžiaus žmonių grupėms organizavo audimo amato edukacijas, Vėlyvojo geležies amžiaus istorines ekskursijas.

2018 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje įsidarbino muziejininke gide/edukatore. Dirbo su vietiniais ir užsienio turistais MLIM padalinyje Pilies muziejuje.

2019 m. Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centre baigė kursus ir įgijo gido pažymėjimą. Tapo Žemaičių dailės muziejaus kultūrinės veiklos vadybininke, suteiktas archeologinės tekstilininkės sertifikatas.

Nuo 2018  m. grįžo į gimtinę – gyvena Dvaralio kaime, Kretingos rajone.

Edukacinę veiklą vykdo nuo 2009 m. Įvairaus amžiaus žmones mokina austi autentiškomis vertikaliomis (vikingų gyvavimo periodo VII–XII a.) staklėmis, vyti juostas, nerti kauline adata, pristato autentišką, pagal radinius atkurtų vertikalių staklių, audimo būdą.

Nuo 2010 m. yra kviečiama ir supažindina su audimo amatu įvairiose šventėse.

2011 m. jos kūrybiniai darbai šalies mokinių konkurse „Etninio paveldo ir gamtos darna“ įvertinti I laipsnio diplomu ir Kretingos rajono mero padėka už audimo amato puoselėjimą.

2012 m.:

• tapo Lietuvos mokinių technologijų olimpiados „Mano kūrinys – Lietuvos muziejui“ rajoninio etapo II vietos laimėtoja;
• Kretingos muziejaus surengtoje jaunųjų tautodailininkų parodoje „Mes kuriame jums“ eksponuoti I. Šilgalytės  audimo meno darbai;
• vedė mokomąsias pažintines etnografines veiklas neįgaliesiems;
• dalyvavo projekte „Lietuvos muziejų kelias“, parengusi pristatymą „Linelis dengia, linelis rengia, linelis vestuves kelia“.

2013 m. prie Kretingos muziejaus atidarytame Tradicinių amatų centre nuo pat pirmųjų jo gyvavimo dienų mokina austi tradicinėmis audimo staklėmis, veda užsakomuosius audimo edukacinius renginius, švietėjiškas-pažintines valandas besidomintiems audimo amatu svečiams iš Lietuvos Respublikos bei užsienio šalių.

2013 m. pavasarį Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centro erdvėse pradėta organizuoti jaunųjų amatininkų mugė „Suku, suku darbų malūnėlį“. Kasmet iki 2019-ųjų, renginyje, kuriame apsilankydavo apie 300–400 rajono mokinių, buvo mokoma žaisti senovinius žaidimus ir kviečiama susipažinti ir išbandyti įvairius amatus, tarp kurių – I. Šilgalytės vedami audimo amato pristatymai bei dirbtuvės.

Nuo 2015 m. audžia vilnonius audinius, iš kurių siuvami autentiški baltų genčių vyrų ir moterų kostiumai (VIII–XII a.) – sermėgos, sijonai, gobtuvai (kapišonai), kelnės. Taip pat audžia skaras, vytines juostas, autus.

Audinių raštai – iš negausių Kuršo žemių ir Skandinavijos (kur rasti pilni kostiumai) radinių, kadangi vėlyvojo geležies amžiaus laikotarpiu apranga buvo panaši.

2015 m. Vilniuje geležies amžiaus kostiumus pristatė  drauge su Norvegijos vikingų muziejaus Lofotr atstovais. Tai buvo Lietuvos ir Norvegijos gyvosios istorijos muziejų partnerystės projektas „Mobilus gyvosios istorijos muziejus „Vikingų amžius“, įgyvendinamas pagal Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo programą LT07 „Europos kultūros paveldo kultūros ir menų įvairovės skatinimas“.

Nuo 2016 m. Kretingos tradicinių amatų centras dalyvauja Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programų, finansuojamų Kretingos rajono savivaldybės biudžeto lėšomis, projekte ir vykdo suaugusiųjų audimo kursus „Poška staklės naujoj gryčioj“. 2017–2020 m. buvo šio tęstinio Kretingos muziejaus edukacinio projekto vykdytoja. Su audimo amatu supažindino įvairaus amžiaus ir užimtumo žmones. Kiekvienais metais audimo, nuo užmetimo iki išaudimo, procese dalyvavo 16 moterų.

2019–2020 m. 33 įvairaus amžiaus (nuo 18 iki 70 metų) merginos ir moterys mokėsi apmesti rankines stakles ir austi audinius, išgaudamos autentiškus baltiškus raštus. Kiekviena dalyvė iš vilnonių siūlų išsiaudė po 2 m ilgio skirtingų raštų ir spalvų audinius, kurie buvo eksponuojami Kretingos muziejaus parodose. Projekte dalyvavusios kretingiškės įsigijo stakles, savarankiškai pradėjo austi namuose ir su audimo amatu planuoja sieti savo tolimesnę ateitį.

2017–2018 m. sėmėsi patirties dirbdama Norvegijos Lofotr vikinginio periodo muziejuje, lankytojų grupių gide ir edukatore Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinyje – Pilies muziejuje.

Norvegijoje vykusiame festivalyje I. Šilgalytės austas ir siūtas IX a. Laivių kapinyno (kapo Nr. 211) kuršės kostiumas išrinktas geriausiu.

2018 m. – valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos ir EXARC (Tarptautinė eksperimentinės archeologijos organizacija) organizuotos tarptautinės mokslinės konferencijos „ARCHEOLOGIJA  ŽMONĖMS: pristatymas, patirtis ir perteikimas“ bei šiuolaikinio meno kūrėjos Lauros Garbštienės muzikinio projekto „Verpėjų orkestras“ dalyvė.

2018–2019 m. – Kretingos muziejaus rengiamo edukacinio amatų kiemo dalyvė-edukatorė.

2019 m. I. Šilgalytės  gaminiai sertifikuoti ir pripažinti tautinio paveldo produktais (LR ŽŪM 2019-03-20 Tautinio paveldo produkto A kategorijos sertifikatas Nr. 00538). Tautinio paveldo sertifikuotą produktą (tekstilės gaminius) ir jo gaminimo procesą audėja kasmet pristato šalyje rengiamų tradicinių švenčių, festivalių, mugių, turizmo parodų ir kitų renginių metu.

2019–2021 m. sistemingai kelia kvalifikaciją. Dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose ir šalies tautodailininkams skirtuose kvalifikacijos kėlimo renginiuose. Skaito pranešimus, veda mokymus, audimo amato vertikaliomis staklėmis pristatymus-edukacijas.

2019–2020 m. organizavo stovyklas ir kitus pažintinius renginius:

• edukacijas Geležies amžiaus amatų stovykloje vaikams pagal projektą „Žygiuojant geležies amžiaus žmonių pėdsakais“ Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje;
• praktinę veiklą „Audimo amato pristatymas vertikaliomis staklėmis“ pagal tarptautinį Lietuvos ir Švedijos projektą „Crossroads in History“ Klaipėdos Pilies muziejuje;
• organizuoja gyvosios archeologijos ir vėlyvojo geležies amžiaus amatų festivalį ant Gondingos piliakalnio;
• buvo Kultūros ministerijos inicijuoto projekto „Aktuali kultūra“ Lietuvos menininkų darbų keliaujančios parodos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro seminaro „Lietuvių tautinių kostiumų populiarinimas švietimo ir kultūros įstaigose“ dalyvė.

2020 m., dėl koronaviruso Lietuvoje įvedus karantiną, bendradarbiaudama su Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centru, su audėjomis parengė virtualią austų audinių parodą „Poška staklės naujoj gryčioj“.

2021 m. – Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centro erdvėse vykusios I-osios respublikinės amatų dienos „Darbs meistrą kuolėj“ edukatorė.

I. Šilgalytė audėjos amatą vertina itin pagarbiai. Audimas jai siejasi su patriotizmo, tautiškumo, tradicijų puoselėjimu. Ausdama ji laikosi visų, jau šimtmečius gyvuojančių taisyklių. Savo darbuose stengiasi atkurti kuo daugiau autentikos, tradicijų.

Audėjai itin svarbi liaudies tradicijų sakralumo ir grožio pajauta. Jos siekiamybė – išsaugoti Lietuvos paveldą, dalintis patyrimu, nepalikti užmarštyje iš kartos į kartą puoselėtų vertybių.

Jos pašaukimas – prikelti ir puoselėti moterų rankdarbių tradicijas, kuriomis privalome didžiuotis.

I. Šilgalytė turi ne vienerias stakles. Seniausios – pagamintos 1863 m., bet dar tinkamos austi.

Audinio neišausi ir be mestuvų – prietaiso audeklo metmenims apmesti. Parduotuvėje jų nenusipirksi. Tautodailininkė turi ne vienerius mestuvus.

Naudoja senovinius, gautus iš Tauragės krašto audėjos. Įtaisas kambaryje netelpa, nes yra 2,5 m aukščio, sukasi aplink savo ašį. Su mestuvais dirba juos išsinešusi į lauką. Kai nebereikia, mestuvus sulanksto kaip knygą. Staklės taip pat išsiardo. Senoviniai daiktai pasižymi praktiškumu.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etninės kultūros ekspoziciją papildė I. Šilgalytės atkurtos lietuvininkių skepetėlės, kurių viena – ypatingasis pasletas bei rankomis gamintos XIX a. lovos užuolaidos su siuvinėtomis dekoro detalėmis.

Pačios austi darbai yra pilni širdies meilės, tokios dovanos – nestereotipinės ir labai vertinamos. Su ypatingu atsidavimu audžia vestuvines dovanas. Kūrėjai dirbant svarbu gražios mintys ir palinkėjimai.

Tradicinius rūbus iš savo išaustų audinių pati pasisiuvusi I. Šilgalytė nešioja ir kasdieniame gyvenime.

Audėjos nuostata: kol žmonės domisi, nori namus ir save puošti tradiciniais audiniais, vienam seniausių amatų išnykti nelemta.