Putrius Feliksas

Putrius Feliksas

Feliksas Putrius gimė 1896 m. rugsėjo 25 d. Vaitelių kaime, Gargždų valsč., Klaipėdos apskr.

Mirė 1994 m. liepos 12 d. Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV.

Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris,  antibolševikinio pasipriešinimo kovotojas (slapyvardis – Meška), 1941 m. birželio sukilimo dalyvis.

Tėvų ūkyje, Vaitelių kaime, augo 6 vaikai.

Feliksas Putrius nuo jaunystės linko ne prie žemės, bet prie knygų.

Tuo metu carinės Rusijos valdžia Lietuvoje buvo uždraudusi lietuvišką raštą ir mokslą, tad trejus metus mokėsi slaptoje lietuviškoje pradžios mokykloje Šašaičių kaime, Klaipėdos krašte. Ketvirtais metais caro žandarai mokyklą susekė ir uždarė. Vėliau su seserimi Petronėle vienerius metus mokėsi panašioje nelegalioje mokykloje pas to krašto bajorą Deknevičių. Po metų perėjo mokytis į oficialią, rusų valdžios pripažintą, pradžios mokyklą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1920 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo Trečiajame pėstininkų DLK Vytauto pulke Suvalkų apylinkėse. Lenkams sulaužius 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį ir pradėjus veržtis Vilniaus link, pateko į nelaisvę. Išbuvęs nelaisvėje tik tris dienas, pabėgo į Vokietiją. Padedamas belaisvių stovyklos komendanto lietuvio, pateko į darbus Karaliaučiuje. Iš ten irgi pabėgo ir pėsčiomis pasiekė Lietuvą.

Mėgo kultūrinę, politinę, organizacinę veiklą. Jau paauglystės metais padėdavo tėvui pervesti per sieną caro valdžios persekiojamus žmones.

Būrė jaunimą kultūrinei veiklai, organizavo vaidinimus, šventes, sutelkė Jokūbavo ir Vaitelių pavasarininkus, vėliau – šaulius. Sakydavo, kad kaimo jaunimas esąs tautiškai nesusipratęs, neapsišvietęs, o Lietuvai reikia šviesių žmonių.

1933 m. vedė Petrikaičių kaimo stambaus ūkininko dukrą Jadvygą Maciūtę. Pradėjo ūkininkauti jos tėvo ūkyje. Susilaukė keturių vaikų: Algirdo, Aldonos, Vytauto ir Birutės (gimusios šeimai emigravus į Ameriką, Čikagą).

Buvo kaimo seniūnas, Kretingos viršaičio pavaduotojas.

Priklausė lietuvių katalikų jaunimo federacijai „Pavasaris“, buvo jos kuopos vadas.

Buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, būrio vadas.

Šviesuolis, kovotojas už Lietuvos laisvę, antibolševikinio pasipriešinimo organizatorius pirmaisiais sovietų okupacijos metais.

Bolševikams okupavus Lietuvą, kartu su kitais patriotiškai nusiteikusiais ūkininkais subūrė antisovietinę pogrindinę organizaciją „Žemaičių būrys“, buvo jos vadas.

1940 m. pas F. Putrių, gyvenantį prie pat Vokietijos sienos, iš Vokietijos atvyko Kazio Škirpos (pulkininkas, Lietuvos pasiuntinys Berlyne) ryšininkas kapitonas Bronius Michelevičius – buvęs F. Putriaus instruktorius specialiuose kursuose apie slaptąją žvalgybą Lietuvos šaulių sąjungos nariams. Jo prašymu ėmėsi Lietuvos pogrindžiui gyvybiškai reikalingo darbo – įkurti ryšių tarp Lietuvos LAF (lietuvių aktyvistų frontas) ir Vokietijos LAF pasienio štabą bei pervesti per Lietuvos–Vokietijos sieną pogrindžio ryšininkus ir bolševikų persekiojamus asmenis.

Pereiti „geležinę uždangą“, skyrusią sovietų Lietuvą nuo pasaulio, buvo labai pavojinga. Ėmęsis tokios atsakomybės, F. Putrius jaudinosi dėl šeimos, bet visada jautė žmonos palaikymą ir padrąsinimą. Daugelį užduočių ji net vykdė savarankiškai.

1940 m. gruodžio 20 d. Jokūbavo miestelio pradžios mokykloje įvykusiame nelegaliame Kretingos antisovietinio pogrindžio aktyvo susirinkime F. Putrius išrinktas vienu iš ryšininkų su Vokietija – palaikyti ryšius su Berlyno LAF.

Atsirado tik LAF nariams žinomas ryšių su Berlynu kanalas – Varpėnų dvaras. Jis aprašytas vieno pagrindinių 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių, antinacinės rezistencijos dalyvio Pilypo Žukausko-Naručio knygoje „Tautos Sukilimas. 1941 m. Lietuvos nepriklausomybei atkurti“. Varpėnų dvaras dažnai minėtas 1941 m. spaudoje. Tai pogrindžio kovotojų sukurtas Putrių ūkio pavadinimas. Per tą dvarą Lietuvos aktyvistų frontas palaikė ryšius su Berlyno LAF, juo pasinaudojo daug lietuvių, sovietams okupavus Lietuvą pasitraukusių į Vokietiją. Tarp svarbiausių ryšininkų buvo F. Putrius ir jo žmona Jadvyga, vadinta slapyvardžiu Emilija.

1941 m. Jokūbavo pradžios mokyklos vedėjo P. Bortkevičiaus įspėtas, kad juo domisi sovietinis saugumas, skubiai pasitraukė į Vokietiją. Buvo apsistojęs Klaipėdoje, kur toliau susitikinėjo su B. Michelevičiumi. Palaikė nelegalų ryšį, per siųstuvą siųsdamas informaciją apie numatomą karo pradžią. Gyvybiškai svarbi žinia – ,,Karas prasidės birželio 18–26 d.“ – buvo perduota per Putrių ūkį. Kaip LAF ryšininkas kelis kartus buvo perėjęs sieną.

Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, grįžo į Lietuvą.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją. Vėliau emigravo į JAV.

Sulaukė 1990 m. kovo 11-osios – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

1993 m. užrašė trumpus savo prisiminimus ir perdavė P. Žukauskui-Naručiui.

Amžininkų prisiminimuose F. Putrius – labai drąsus, ryžtingas, bet kartu ir atsargus, be reikalo nemėgstantis rizikuoti, mokėjęs gerai pasirinkti pagalbininkus, turėjęs gerą nuojautą.

Palaidotas Čikagoje.