Kraštotyra
Miesto istorija
Kretinga
Kretingos miesto kilmė ir istorija
Abipus Akmenos upės, senoje pajūrio žemių vietovėje yra įsikūrusi Kretinga. Legendiniu jos įkūrėju laikomas gotų karalius Armonas, apie IV amžių pastatęs Grutingos (Kretingos) pilį, kuri manoma buvo tarp dabartinės Kretingos ir Kretingalės ant Egliškių piliakalnio šalia Danės (Akmenos). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kretingos vardas paminėtas 1253 metais Kuršo vyskupo Henriko privilegijoje [1].
Būta įvairių Kretingos vardo etimologijos aiškinimų. Tarp senųjų miesto gyventojų labiausiai paplitęs legendinis vardo kilmės aiškinimas: Esą seniau visos miesto gatvės buvo grįstos akmenimis ir važiuojant vežimu jį labai kratydavo, dėl to žemaičiai miestą ir pavadino Kretinga. Žymus kalbininkas Kazimieras Būga tvirtina, jog miesto vardas – kuršiškos kilmės. Jis yra priesagos -ing- vedinys iš žodžio su šaknimi kret-, kuri savo ruožtu siejama su veiksmažodžiu kretėti reikšme „drebėti, purtėti, virpėti“ [2].
Pradedant XVI amžiumi istoriniuose šaltiniuose minimas Kretingos kaimas ir dvaras. Pastarasis buvo teritorijos centras, iš kurio valdytojai kontroliuodavo kaimo sodybas, rinkdavo iš valstiečių mokesčius. Nuo 1572 metų Kretingos kaimas kartu su visais valstiečiais pateko privačion nuosavybėn – juos įsigijo grafas Jonas Jeronimas Chodkevičius [1, 4].
Po keleto metų Kretingos kaimas jau vadinamas miesteliu. Tokį teritorijos augimą ir turtėjimą lėmė prekyba. Per Kretingos kaimą į Klaipėdos uostą ėjo svarbus prekybos kelias. Dėl to vietiniams gyventojams buvo lengva realizuoti savo produkciją tiek vidaus, tiek ir užsienio rinkose [3, 4].
XVII amžiuje Kretingos dvaras priklausė grafui Jonui Karoliui Chodkevičiui. Jis dešiniajame Akmenos krante pastatė pirmąją medinę katalikų bažnyčią. Be to, iš Varšuvos seimo parūpino Kretingos kaimui prekių sankrovos teises, kurių laikantis visos prekės turėjo būti sandėliuojamos, perkamos Kretingoje. Žinoma, naudos dėl to turtėjo tiek miestelis, tiek gyventojai, bei pilnėjo valstybės iždas.
Pradėjus dvarą valdyti grafui Karoliui Chodkevičiui, šalia Kretingos kaimo pradėtas statyti naujas miestas Karolštatas (Kretinga). Jo herbe pavaizduota Šventoji Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Pradžioje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, vienuolynas, galiausiai pats miestas, kuris 1609 metais sausio 23 dieną gavo Magdeburgo savivaldos teises. Naująjį miestą projektavo Adomas Dirma, Jonas Mališevskis, Motiejus Gaiževskis, Adomas Šliarskis.
Projektas paruoštas remiantis tuometiniais Europos miestų planavimo reikalavimais. Visas Kretingos plotas suskirstytas funkcionaliai. Svarbiausi užmiesčio keliai ir miesto gatvės jungėsi su centrine Rotušės aikšte, kurioje vykdavo turgus. Kiek vėliau aikštės centre pastatytas dviejų aukštų mūrinis Rotušės pastatas. Kretingos gatves buvo įsakyta grįsti akmenimis. Miesto burmistras privalėjo Karolio Chodkevičiaus paliepimu pastatyti ir savo lėšomis išlaikyti mokyklą.
Kretingos miestas buvo ne tik puikiai suprojektuotas, bet ir įkurtas strategiškai palankioje vietoje – jį iš šiaurės ir vakarų pusių saugojo Akmenos ir Dupulčio upių gilūs slėniai, o iš rytų ir vakarų miestas buvo apjuostas gynybinių žemių juosta [4].
Jonui Karoliui Chodkevičiui žuvus mūšyje, miesto valdos atiteko Sapiegoms. Pastarieji rūpinosi ne tik kretingiškių materialine gerove, bet ir jų dvasiniu pasauliu. Primygtinai buvo reikalaujama lankyti bažnyčią, o jei ne, laukdavo piniginės baudos [5].
Dar vieną augimo ir klestėjimo bangą Kretinga išgyveno XVIII amžiuje valdant Masalskiams. Tada ypatingas dėmesys kreiptas į miesto estetiką, rūpintasi sanitarinėmis teritorijos sąlygomis. Verta paminėti, kad 1775 metais Ignotas Jokūbas Masalskis įkūrė pirmąją vakarų Žemaitijoje vidurinę mokyklą, kurią yra baigęs žymus botanikas Jurgis Pabrėža [6].
1795 metais buvo įvykdytas trečiasis Žečpospolitos padalijimas. Po jo Lietuva atiteko Rusijos imperijai. Karolštato (Kretingos) miestas neteko savivaldos teisių ir tapo Rusijos provinciniu miesteliu. Nuo to laiko nebeminimas Karolštato pavadinimas, lieka tik Kretingos vardas [7].
Vien dėl to, kad Kretinga įkurta labai palankioje vietoje, ji okupacijos laiku tapo Rusijos ir Prūsijos prekybos punktu. Tai buvo sąlyga miesteliui visiškai neišnykti. Kokybiniu požiūriu Kretinga progresavo – statomi mūriniai namai, vėliau įrengti net trys vandens malūnai, alaus ir vyno daryklos, pastatyta liuteronų kirchė ir sinagoga. 1875 metais vietoj Rotušės pastato iškilo stačiatikių cerkvė.
Miestą pradėjus valdyti Juozapui Tiškevičiui įrengtas iki mūsų dienų išlikęs Žiemos sodas. 1882 metais Aleksandro Tiškevičiaus iniciatyva nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, jungusi Kretingą, Rietavą, Plungę. 1911 metais kretingiškiai sužinojo kas tai yra elektra – dvare ir Žiemos sode buvo įvestas elektrinis apšvietimas [8].
Po Pirmojo pasaulinio karo ir po laisvės Lietuvoje kovų, Kretinga paskelbta apskrities ir valsčiaus centru, taip pat miestas atgavo savivaldos teises.
Antrojo pasaulinio karo metu kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Kretingoje, pradėta stambiausių įmonių ir žemės nacionalizacija, mieste uždarytas Pranciškonų vienuolynas, o jau 1941 metų birželio 14 dieną prasidėjo masiniai trėmimai. Iš Kretingos buvo numatyta ištremti 88 šeimas, tai yra 311 žmonių. Kraštą užėmę vokiečiai vykdė žydų genocidą, o atgal valdžią atsikovoję rusai tęsė pradėta trėmimą ir žmonių žudymą [4].
Išgyvenusi du pasaulinius karus, nuo 1950 metais Kretinga galėjo atsikvėpti. Panaikinus apskritis miestas tapo rajono centru. Prie Kretingos prijungtas Bajorų kaimas, kuris tapo miesto pramoniniu rajonu. 1958 metais atidarytas Žemės ūkio technikumas, pradėjo veikti muzikos mokykla, po metų baigta statyti ligoninė. Vėliau įkurtas Kretingos liaudies muzikinis dramos teatras, pastatyti kultūros rūmai [9].
1988 metais, po ilgų Rusijos valdžios draudimų, Kretingos Rotušės aikštėje vėl suskambo Lietuvos himnas, suplevėsavo trispalvė. 1990 metais savo veiklą atnaujino Pranciškonų vienuolynas, atstatytas Laisvės paminklas, laisvuose rinkimuose išrinkta miesto taryba. 1995 metais miesto savivaldos teisės perduodamos Kretingos rajono tarybai, kuri miestą administruoti paskiria seniūną.
Dabar Kretingoje gyvena per 22000 žmonių, o pats miestas užima 1542 hektarų plotą. Kretingoje veikia keli darželiai – pradinės mokyklos, dvi vidurinės mokyklos, dvi gimnazijos, suaugusiųjų, muzikos, sporto mokyklos, Kretingos technologijos ir verslo mokykla, Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos Kretingos skyrius, kultūros rūmai, Egidijaus Radžiaus teatras, vaikų dramos teatras „Atžalynas“, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus biblioteka, muziejus, stadionai, kavinės, svečių namai, parduotuvės ir kita [10].
2003 metais Kretingos gyventojai šventė miesto 750-ies metų jubiliejų.
Literatūra:
- KANARSKAS, Julius. Iš Kretingos praeities. Klaipėda, 2000, gruodžio 16, p. 1
- VANAGAS, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 104-109 p. ISBN 5-420-01531-5.
- KANARSKAS, Julius. Kaip Kretingos kaimas tapo miestu. Pajūrio naujienos, 1994, kovo 29, p.2
- KANARSKAS, Julius. Ką mena Kretingos praeitis. Švyturys, 1989, birželio 20, p.3-4
- KANARSKAS, Julius. Ką mena Kretingos praeitis. Švyturys, 1989, gegužės 16, p.3
- KANARSKAS, Julius. Ką mena Kretingos praeitis. Švyturys, 1989, gegužės 20, p. 3
- KANARSKAS, Julius. Ką mena Kretingos praeitis. Švyturys, 1989, gegužės 23, p.3
- KANARSKAS, Julius. Ką mena Kretingos praeitis. Švyturys, 1989, gegužės 25, p.3
- KANARSKAS, Julius. Ką mena Kretingos praeitis. Švyturys, 1989, birželio 20, p.3
- Kretinga. Klaipėda: Libra Memelensis, 2003, 5-8 p.
Parengė Erika Kazlauskienė, 2004