Kraštotyra
Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis
Baudžiavos ir carinės priespaudos laikais, kai Lietuvos pakelės buvo nusėtos smuklėmis ir karčiamomis, girtavimas įgavo neregėtą mąstą. Iš šios ydos ištraukti tautą galėjo tik stipri ir autoritetinga asmenybė.
Vyskupas Motiejus Valančius visuotinai pripažįstamas kaip didžiojo blaivybės sąjūdžio architektas.
Manoma, kad pačią blaivybės sampratą jis gavo studijuodamas Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Tikriausiai visoje Europoje nerasime tokio sąjūdžio, kuris savo masiškumu, mastu ir veiksmingais rezultatais būtų prilygęs vyskupo vykdomai blaivinimo programai.
Dėl Motiejaus Valančiaus veiklos buvo smarkiai sumažėjusi Lietuvoje degtinės gamyba. Istorikas Vytautas Merkys pateikia tokius duomenis: Kauno gubernijoje 1858 metais buvo išvaryta 1033534 kibirai degtinės, o 1860 m. jau tik 129194 kibirai, tai yra, aštuonis kartus mažiau.
Degtinės gamyba ir pardavimas tais laikais buvo vienas pelningiausių carinės valdžios veiklos sričių. Iš to valstybės iždas gaudavo didžiules pajamas. Mokesčiai už alkoholio gamybą ir realizaciją 1859–1863 m. sudarė apie 46 procentus viso carinės Rusijos iždo pajamų. Nuo alkoholio priklausomybės labiausiai kentėdavo vargingoji liaudis, kuri smuklėse palikdavo paskutinius savo grašius.
Blaivybės skleidimo veikla Motiejus Valančius pradėjo 1858 m. Buvo suplanuota bažnyčių, parapijų vizitacija, jos metu ir pradėtos skleisti blaivybės idėjos. Plėstis sąjūdžiui padėjo ir kiti kunigai, kurie irgi ragino liaudį atsisakyti degtinės, kūrė blaivybės brolijas. Tų pačių metų lapkričio mėnesį blaivybės sąjūdis buvo apėmęs beveik visą Kauno guberniją.
Motiejus Valančius paskelbė blaivybės brolijų įstatus. Buvo reikalaujama, kad bažnyčios turėtų specialią knygą, į kurią kunigai įrašydavo brolijos narius. Įrašytieji klaupdavosi prieš altorių ir kartodavo kunigo skaitomą tekstą, kuriuo pasižadama visą gyvenimą negerti degtinės ir jos gaminių.
Siekdamas palaikyti ir kontroliuoti blaivybę, Motiejus Valančius reguliariai skelbdavo ganytojiškas „Blaivybės gromatas“. Jose autorius išreikšdavo tikėjimą žmonių dorovingumu, žavėjosi jų tvirtu pasiryžimu atsisakyti girtavimo, o dar tebegirtaujančius rūsčiai pabardavo ir įspėdavo.
Blaivinti Lietuvą vyskupui trukdę trys didžiausi kliuviniai: carinė administracija, dvarininkų interesai (spirito varyklų ir karčiamų savininkai), prekybininkai, prekiaujantys alkoholiu. Kaip bebūtų paradoksalu, su rusų valdžia, bent jau sąjūdžio pradžioje, pavyko susitarti. Dvarininkai niekaip nenorėjo atsisakyti savo verslo. Motiejus Valančius specialiai jiems parašė dvi „gromatas“, kuriose ragino būti dorais Lietuvos sūnumis, „o ne Bažnyčios ir Tėvynės išgamomis“. Savo kalbomis vyskupas paveikė nemažą dalį tuometinio elito. Dar sunkiau buvo su smuklininkais. Didžioji jų dalis – žydai, kurie ypatingai aršiai kovojo prieš blaivybę. Motiejaus Valančiaus atmintyje buvo išlikęs epizodas, kaip žydai jam siūlė didelius pinigus, kad tik vyskupas lieptų kunigams nebešaukti ant parapijų girtuoklių. Žinoma, toks sandėris Motiejui Valančiui nebuvo priimtinas.
Žemaitijos vyskupijoje 1860 m. viduryje jau buvo apie 80 procentų blaivininkų. Vilniaus vyskupas A. S. Krasinskis, stebėdamas stulbinančius Motiejaus Valančiaus ir jo vyskupystės veiklos rezultatus, irgi pradėjo skleisti blaivybės idėjas tarp savų parapijų.
Blaivybės sąjūdžio klestėjimo laikotarpiu labiausiai geriantys buvo aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovai ir, žinoma, carinė valdininkija. Liaudyje vyravo visuotinė nepakantumo girtavimui atmosfera.
Neilgai trukus, prieš blaivybės sąjūdį caro valdžia ėmėsi represijų. Įvedus blaivybę, 1859–1862 m. valstybė iš Kauno gubernijos neteko 3731102 rublių pajamų. 1858 m. gruodžio 31 d. Kauno gubernatoriai buvo duotas slaptas nurodymas sekti dvasininkų veiklą. Finansų ministras A. Kniaževičius pasiūlė cariniai vyriausybei uždrausti blaivybę, o Valančių ištremti. Ir vis dėlto tuo metu taip nebuvo pasielgta.
1863 metais po sukilimo Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė blaivybės programą kaip politinę akciją, grasindamas didelėmis baudomis ir karo teismais. Pati blaivybės idėja išliko gyva, Motiejus Valančius ją puoselėjo iki gyvenimo galo.
Nors blaivybės sąjūdis oficialiai gyvavo vos kelerius metus, buvo reikšmingas veiksnys Lietuvos istorijoje, labai prisidėjo prie sveiko ir gyvybingo lietuvių tautos kamieno išlaikymo.
Literatūra:
- RUŠKA, Antanas. Stambiausios studijos apie M. Valančių. Klaipėda, 2002, vasario 26, p. 13.
- PACEVIČIUS, Arvydas. Asmeninė Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus biblioteka. Informacijos mokslai: mokslo darbai, 2002, Nr. 20, p. 106–112.
- GENZELIS, Bronius. Motiejus Valančius – politikas. Darbai ir dienos: XIX amžiaus akiračiai, 2001, Nr. 28, p. 201–204.
- ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Motiejus Valančius – istorikas. Akiračiai, 2001, Nr. 8, p. 4–5.
- MARTINKUS, Pranas. Lietuvos pasididžiavimas. Klaipėda, 2001, vasario 28, p. 1–2.
- IVINSKIS, Antanas. Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui – 200. Kalvotoji Žemaitija, 2001, birželio 28, p. 5.
- ZABORSKAITĖ, Vanda. Tarp modernėjančios visuomenės galimybių. Metai, 2001, Nr. 2, p. 99–110.
- ROMANAITĖ, Danutė. Žemaičių Didysis… Žemaičių žemė, 2001, Nr. 1, p. 8–9.
- MERKYS, Vytautas. Vyskupo Motiejaus Valančiaus kelionės. Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr. 2, p. 4–7.
- ŠIMKUTĖ-MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Tradicinis M. Valančiaus didaktinių apsakymų modelis. Gimtais žodis, 1991, Nr. 4, p. 14–18.
- KAŠYS, Juozas. Motiejus Valančius – Lietuvos švietėjas. Šiaurės Lietuva, 1991, p. 52–55.
- JATULIS, Paulius. Motiejus Valančius – idealus vyskupas. Kultūros barai, 1991, Nr. 2, p. 59–62.
- TONKŪNAS, Juozas. Motiejus Valančius – tautos blaivintojas. Kultūros barai, 1989, Nr. 12, p. 48–51.
- RAVICKIENĖ, E. Motiejus Valančius – blaivybės skleidėjas. Švyturys, 1989, vasario 21, p. 3.
Parengė Erika Kazlauskienė, 2004
