Kraštotyra
Motiejaus Valančiaus kelionės
XIX amžiuje vis daugėjo keliaujančių žmonių. Vienus į keliones vijo prekybos reikalai, kitus – valstybinės ir luominės pareigos. Motiejus Valančius keliaudavo dėl mokslo, kunigystės reikalų. Pirmoji ilga jo kelionė buvo į Mozyriaus apskritį. Čia po kunigų seminarijos baigimo jis buvo paskirtas dirbti tikybos mokytoju. Važiavo arkliais per Ašmeną, Minską ligi Pripetės krantų.
Dėl didelio atstumo Motiejus Valančius tėviškę aplankydavo ne kasmet. Viena tokių kelionių į gimtinę vos nesibaigė tragiškai – nakvojant prie Ašmenos užpuolė sukilimo malšintojai. Kunigas liko gyvas, bet neteko visų savo dokumentų.
1834 metais Motiejus Valančius parvyko mokytojauti į Kražius. Čia dar labiau susidomėjo istorija, keliavo po visą Žemaitiją ir analizavo vos ne kiekvienos parapijos bažnytines knygas.
Motiejus Valančius tapo Vilniaus katalikų dvasinės akademijos dėstytoju. 1842 metais akademija buvo perkelta į Peterburgą. Ten pat išvyko ir kunigas. Atgal į Žemaitiją grįžo 1845 metais.
Į vyskupus Motiejus Valančius įšventintas Peterburgo šv. Kotrynos bažnyčioje, taigi po penkerių metų nuo grįžimo iš Rusijos jam teko vėl vykti į tolimą kelionę. Atgal namo vyskupas keliavo 14 dienų. Kelio pradžioje dar buvo sniego ir karietą teko užkelti ant pavažų. Grįždamas vyskupas lankė katalikų bažnyčias, sustojo Jamburge, Narvoje, Jelgavoje.
Jau pirmąją vyskupavimo vasarą Motiejus Valančius išsiruošė dviem mėnesiams vizituoti bažnyčių. Iš viso aplankė 38 Žemaitijos ir vakarų Kuršo bažnyčias. Kitais metais tokioje kelionėje praleido net keturis mėnesius. Pradėjo nuo Klovainių ir važiavo per Užventį, Šiaulius, Pakruojį, Joniškėlį, Ariogalą ir dar daug kitų kaimų ir miestelių. Tokios vizitacijos buvo rengiamos kiekvienais metais, tol kol jos buvo uždraustos rusų administracijos. Valdžia po metų atsitokėjo ir vėl leido vyskupui lankyti savo parapijas.
Kita visos Lietuvos žemių lankymo banga prasidėjo Motiejui Valančiui įkūrus blaivybės sąjūdį.
Vyskupo kelionės atrodė įspūdingai – sunki karieta su šešiais arkliais, paskui lėkė pilkų raitelių būrys. Motiejaus Valančiaus palydą sudarė policininkai bei 50-100 savanorių raitų valstiečių. Vyskupo autoritetas skatino tiek valdžios, tiek ir liaudies atstovus jį saugoti.
Iš Varnių vyskupas buvo priverstas išsikraustyti į Kauną. Pastarajame mieste jis jautėsi lyg kalinys, mat rusų valdžia jam uždraudė nutolti nuo Kauno toliau nei per 10 varstų. Žinoma, jog tokiomis sąlygomis jokių kelionių nebuvo verta planuoti. Net kai susirgo Motiejaus Valančiaus sesuo, jis negalėjo be vidaus reikalų ministro leidimo nuvykti jos aplankyti. Beje, leidimo išdavimas užtruko ilgiau nei vienerius metus. Vyskupui nebuvo leista išvykti į Visuotinį Bažnyčios susirinkimą net turint omenyje, kad to prašė pats popiežius. Kai Motiejus Valančius pajuto, jog katastrofiškai blogėja jo sveikata, nusiuntė prašymą leisti išvažiuoti į garsiausius Vokietijos ir Austrijos kurortus. Po trejų metų caras, sužinojęs, kad vyskupas labai silpnas, leidimą suteikė. Motiejus Valančius pasiekė Marienbado ir Karlsbado gydyklas, bet mineralinio vandens jau nebegalėjo gerti. Atgal grįžo per Krokuvą, Varšuvą, Gardiną ir Vilnių. Savo giminaičiams rašė, jog sveikata nepagerėjo, o kelionė tik palengvino piniginę.
Kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir vyskupo Motiejaus Valančiaus, paskutinė kelionė buvo į amžinojo poilsio vietą – į kriptą po Kauno arkikatedros bazilikos altoriumi. Šiai kelionei taip pat teko gauti caro leidimą.
Literatūra:
- RUŠKA, Antanas. Stambiausios studijos apie M. Valančių. Klaipėda, 2002, vasario 26, p. 13.
- PACEVIČIUS, Arvydas. Asmeninė Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus biblioteka. Informacijos mokslai: mokslo darbai, 2002, Nr. 20, p. 106-112.
- GENZELIS, Bronius. Motiejus Valančius – politikas. Darbai ir dienos: XIX amžiaus akiračiai, 2001, Nr. 28, p. 201-204.
- ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Motiejus Valančius – istorikas. Akiračiai, 2001, Nr. 8, p. 4–5.
- MARTINKUS, Pranas. Lietuvos pasididžiavimas. Klaipėda, 2001, vasario 28, p. 1–2.
- IVINSKIS, Antanas. Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui – 200. Kalvotoji Žemaitija, 2001, birželio 28, p. 5.
- ZABORSKAITĖ, Vanda. Tarp modernėjančios visuomenės galimybių. Metai, 2001, Nr. 2, p. 99–110.
- ROMANAITĖ, Danutė. Žemaičių Didysis… Žemaičių žemė, 2001, Nr. 1, p. 8–9.
- MERKYS, Vytautas. Vyskupo Motiejaus Valančiaus kelionės. Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr. 2, p. 4–7.
- ŠIMKUTĖ–MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Tradicinis M. Valančiaus didaktinių apsakymų modelis. Gimtais žodis, 1991, Nr. 4, p. 14–18.
- KAŠYS, Juozas. Motiejus Valančius – Lietuvos švietėjas. Šiaurės Lietuva, 1991, p. 52–55.
- JATULIS, Paulius. Motiejus Valančius – idealus vyskupas. Kultūros barai, 1991, Nr. 2, p. 59–62.
- TONKŪNAS, Juozas. Motiejus Valančius – tautos blaivintojas. Kultūros barai, 1989, Nr. 12, p. 48–51.
- RAVICKIENĖ, E. Motiejus Valančius – blaivybės skleidėjas. Švyturys, 1989, vasario 21, p. 3.
Parengė Erika Kazlauskienė, 2004
