Kraštotyra
Motiejus Valančius – vyskupas
Vyskupu Motiejus Valančius įšventintas 1850 m. Nuo pirmos vyskupavimo dienos buvo visų gerbiamas ir mylimas. Net okupantai rusai visada skaitėsi su juo.
Motiejus Valančius dvasininko – vadovo darbą visada atliko idealiai, nepaisant to, kad tuometinė Žemaičių vyskupija užėmė net pusę etnografinės Lietuvos teritorijos, taip pat jai priklausė visas Kuršas. Ne kiekvienas sugebėtų tinkamai vadovauti tokios didelės teritorijos krikščionių bendruomenei.
Vyskupas stengėsi pažinti visas vyskupystės parapijas, todėl nuolat vykdavo jų vizituoti. Tai leido jam neatitrūkti nuo realaus gyvenimo, pastebėti ir spęsti problemas. Motiejus Valančius pats organizuodavo ar ragino organizuoti naujų bažnyčių statybą, senų restauraciją, keisdavo neveiklius ar labai jau senus parapijų klebonus. Iš kunigų reikalaudavo darbštumo, drausmės ir atsidavimo savo parapijiečiams.
Tačiau vyskupo veikla neapsiribojo vien bažnyčių pertvarka ir dvasininkų kontrole. Vargu ar kas kitas būtų geriau galėjęs organizuoti lietuvių švietimą ir blaivinimą sunkios priespaudos metu. Motiejus Valančius mokėjo bendram tikslui sutelkti tiek kunigus, tiek ir paprastus žmonės, kurie pasirodė gali būti vieningi ir paklusti vyskupui. Savo platinamą blaivybę jis vadino „doros reforma“, „liaudies luomo reforma“. Taigi Motiejus Valančius buvo reformatorius, žmonių gyvenimo naujintojas.
Sukilimo laikotarpiu vyskupui teko persikelti į Kauną, mat to reikalavo rusai. Motiejus Valančius šiam reikalavimui pakluso ne iš karto. Valdžiai aiškino, jog be popiežiaus leidimo negali keisti vyskupystės rezidencijos vietos. Už pasipriešinimą buvo nubaustas namų areštu ir metus negalėjo niekur pajudėti iš Kauno. Tokie svetimtaučių veiksmai neprivertė Motiejaus Valančiaus pasiduoti.
Gelbėdamas suimtus kunigus, vyskupas organizuodavo suimtųjų ir išsiųstų į Sibirą šelpimą. Už tai ne kartą teko naujajai valdžiai sumokėti dideles pinigines baudas. Apskritai rusų valdžiai vyskupas Motiejus Valančius buvo kliuvinys, mat okupantai buvo pasiryžę užgniaužti katalikybę Lietuvoje plačiu mastu. Sumanyta katalikiškas bažnyčias paversti stačiatikių cerkvėmis.
Vyskupas buvo pavojingiausias vyriausybei žmogus, mat su juo niekaip nebuvo galima susitarti. Todėl nutarta Motiejų Valančių pašalinti gražiu pretekstu: vyskupas esą jau nuseno, yra fiziškai silpnas ir protiškai sergantis, todėl jis siunčiamas į Rusiją pasigydyti. Šis planas nebuvo įgyvendintas.
Nepaisydamas nuolatinių grasinimų ir bausmių Motiejus Valančius laikėsi savo principų ir nuostatų. Net ir tada, kai rusai atsiuntė dokumentą, kuriame reikalaujama bažnyčiose melstis rusiškai, vyskupas nepabijojo ir nusiuntė atsakymą , jog tikintieji nesupranta rusų kalbos, todėl ir toliau jie turėtų melstis lietuvių kalba. Lenkiškų parapijose jis sutiko kalbą keisti į lotynišką, bet tik ne į rusų. Vienas pagrindinių vyskupo siekių buvo apsaugoti katalikų bažnyčias nuo rusifikacijos.
Reziumuojant Motiejaus Valančiaus kaip vyskupo veiklą peršasi išvados, kad svarbiausia dvasininkui buvo išlaikyti lietuvius katalikus šviesius, sąmoningus ir vieningus didelės grėsmės akivaizdoje. Šiam tikslui vyskupas Motiejus Valančius pasiryžo besąlygiškai aukotis dėl savo tautos. Tokiu sunkiu laikotarpiu jis buvo idealus vyskupas Lietuvai.
Literatūra:
- RUŠKA, Antanas. Stambiausios studijos apie M. Valančių. Klaipėda, 2002, vasario 26, p. 13.
- PACEVIČIUS, Arvydas. Asmeninė Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus biblioteka. Informacijos mokslai: mokslo darbai, 2002, Nr. 20, p. 106–112.
- GENZELIS, Bronius. Motiejus Valančius – politikas. Darbai ir dienos: XIX amžiaus akiračiai, 2001, Nr. 28, p. 201–204.
- ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Motiejus Valančius – istorikas. Akiračiai, 2001, Nr. 8, p. 4–5.
- MARTINKUS, Pranas. Lietuvos pasididžiavimas. Klaipėda, 2001, vasario 28, p. 1–2.
- IVINSKIS, Antanas. Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui – 200. Kalvotoji Žemaitija, 2001, birželio 28, p. 5.
- ZABORSKAITĖ, Vanda. Tarp modernėjančios visuomenės galimybių. Metai, 2001, Nr. 2, p. 99–110.
- ROMANAITĖ, Danutė. Žemaičių Didysis… Žemaičių žemė, 2001, Nr. 1, p. 8–9.
- MERKYS, Vytautas. Vyskupo Motiejaus Valančiaus kelionės. Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr. 2, p. 4–7.
- ŠIMKUTĖ-MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Tradicinis M. Valančiaus didaktinių apsakymų modelis. Gimtais žodis, 1991, Nr. 4, p. 14–18.
- KAŠYS, Juozas. Motiejus Valančius – Lietuvos švietėjas. Šiaurės Lietuva, 1991, p. 52–55.
- JATULIS, Paulius. Motiejus Valančius – idealus vyskupas. Kultūros barai, 1991, Nr. 2, p. 59–62.
- TONKŪNAS, Juozas. Motiejus Valančius – tautos blaivintojas. Kultūros barai, 1989, Nr. 12, p. 48–51.
- RAVICKIENĖ, E. Motiejus Valančius – blaivybės skleidėjas. Švyturys, 1989, vasario 21, p. 3.
Parengė Erika Kazlauskienė, 2004
