Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 |
---|---|---|---|---|---|---|
02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 |
09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 |
16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 |
23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 |
30 | 31 |
Vytauto Suslavičiaus fotografija: „Įkalinti džiaze“
Parodos data 2024-05-28 – 2024-06-29
Sukurta 2024-05-08
Atnaujinta 2024-05-08
Adresas J. K. Chodkevičiaus 1B, Kretinga
Parodos vieta Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, I a. erdvės
Kviečiame aplankyti Vytauto Suslavičiaus fotografijų parodą „Įkalinti džiaze“, skirtą pirmajam džiazo festivaliui Kretingoje „Kretinga JAZZ’2024“.
Fotografo Vytauto Suslavičiaus pristatoma paroda – tai improvizuotas ir nestandartiškas žiupsnelis Lietuvos džiazo istorijos, pateiktas „iki galvos džiaze sėdinčio“ menininko.
Atidarymas vyks 2024 m. gegužės 29 d. 17.00 val. Renginyje savo kūrybą pristatys džiazo trio „DUCK SAVED JONES“: Artūrs Duckis – bosinė gitara, Andrius Savčenko – klavišiniai, Dovydas Jonas Šulskis – mušamieji.
Fotografijų paroda „Įkalinti džiaze“ – fotografijos projektas, skirtas džiazo festivaliui Vilkijoje 2023 „Kelkis ir džiazuok“
Vytautas Suslavičius. Apie fotografijos parodą „Įkalinti džiaze“
„Parodos „Įkalinti džiaze“ pagrindas yra 2011–2021 metais sukurtas to paties pavadinimo nuotraukų ciklas. Jo tikslas yra minties provokacija, klausiant: „Ką bendro turi džiazas ir kalėjimas?“. Arba: „Ar turi ką nors bendra džiazas, kurio pagrindas yra muzikinis vyksmas, ir nuotrauka, atskleidžianti ne laiko atkarpą, o fiksuojanti šviesos atskleidžiamą momentą?“.
Būdamas ne tik fotografas, bet ir fizikas, pirmiausia turėčiau atkreipti dėmesį, kad žodžio „džiazas“ vietininkas „džiaze“ nėra logiškas, nes džiazas nėra jokia vieta. O jei tai – ne vieta, tai jis negali nei įkalinti, nei būti kuo nors panašiu į kalėjimą. Kita vertus, jei džiazas yra vienas laisviausių menų, kodėl tada jis negalėtų būti viskuo, kuo tik užsimano džiazo kūrėjas? Kodėl džiazas negalėtų, šalia visų kitų būvių, turėti ir kalėjimo būvį? Galų gale, aistra džiazui ar ištikimybė džiazui savotiškai įkalina muzikantą, ir visai nesvarbu, kad nėra džiazo, kaip vietos, o patsai džiazas yra muzikos laisvės sinonimas. Todėl „Įkalinti džiaze“ greičiausiai yra fotografo kvietimas atsigręžti į džiazo prigimtį ir džiazo laisvę. Atsigręžti ir tarsi iš naujo paklausti: o kas gi tas džiazas?
Kita vertus, fotografas, fiksuodamas džiazo menininką, savotiškai jį įkalina, pririšdamas prie momento, prie vaizdo ar netgi nutildo patį džiazą. Juk tam, kad girdėtum muziką vien žiūrėdamas į nuotrauką, turbūt privalėtum turėti žmogui nebūdingų galių. Ir šiame fotografijos vyksme man būdinga tai, kad džiazo kūrėjai leidžiasi bent akimirką nutildomi – atsiduoda juos įkalinančiai fotografijai. Šis atsidavimas džiazą įsimylėjusiam fotografui yra didžiulė projekto dalyvių dovana, leidžianti atskleisti kasi ką labai svarbaus: džiazas nėra vien muzikinis vyksmas, jis – dar ir nepaprastai įspūdinga ir sunkiai sugaunamų vaizdų kaskada, kuri taip pat džiazo vyksmo elementas. Tai, kad fotografas sužvejoja keletą svarbių vaizdų ir kad džiazo kūrėjai leidžiasi sugaunami, iš tiesų yra tarsi džiazo tąsa kitoje dimensijoje… Ir tai, mano manymu, yra nuostabu: juk šitaip džiazas ir vėl parodo, kad net apsirengęs kalinio kostiumu jis iš tiesų yra toks laisvas, kad peržengia muzikos ribas ir kuo puikiausiai randa sau vietą fotografijoje – šviesos ir tamsos žaidimuose.
Dar sykį dėkoju visiems projekto „Įkalinti džiaze“ dalyviams: jūs dar sykį įrodėte nenuspėjamą džiazo galią.“