Daukantas Simonas

Daukantas Simonas

Simonas Daukantas gimė 1793 metų spalio 28 dieną Kalviuose, dabartiniame Skuodo rajone.

Mirė 1864 metais gruodžio 6 dieną Papilėje.

Istorikas, rašytojas ir švietėjas, tautinio atgimimo žadintojas.

Simonas Daukantas buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. pabaigos istorinių įvykių nuošalyje: abu tėvai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.

Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo. Išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje. 1814 m. pradėjo studijuoti Vilniuje. Iš pradžių įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, po to – į Vilniaus universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir nuo filologijos studijų visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą. 1825 m. gavo teisės magistro diplomą.

VU studijavo 1816–1822 m. – klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas. Baigdamas studijas universitete, 1822 m. parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Tuo įgyvendino daugelio lietuvių inteligentų svajonę.

Anot istoriko Vytauto Merkio, S. Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“. Be gimtosios mokėjo lotynų, lenkų, rusų, latvių, vokiečių, prancūzų kalbas, turėjo turtingą mokslinę biblioteką.

1826–1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, pradėjo dirbti Rusijos Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 iki 1850 m. dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Jam buvo leista tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką. Šalia tiesioginio darbo ėmėsi plačios lituanistinės veiklos.

Rygoje ir Peterburge sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus. 1833 m. išleista „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Apie 1837 m. baigė rašyti „Istoriją žemaitišką“, kurią 1850 m. perdirbo, pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Peterburge parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Tai vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga, išspausdinta Peterburge 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu. 1850 m. pasirodė „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Pagrindinė istorinių veikalų tema – žmogaus ir tautos laisvė.

1835 m. sudarė ir išleido pirmąjį  lietuviškų pasakų rinkinį „Pasakos masių“. Rinko ir publikavo dainas („Dainės žemaičių“, 1846). Tai veiklai ieškojo ir talkininkų (yra žinoma, kad jam talkino apie 50 žmonių). Surinko daug smulkiosios tautosakos pavyzdžių.

Leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams. 1847–1854 m. parengė septynias verstas ūkio patarimų knygeles apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako, apynių auginimą, priešgaisrinę apsaugą.

S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, kas labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išlaikymo ir plėtojimo.

Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų–lietuvių kalbų žodynu (1838), parengė lietuvių kalbos vadovėlį „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842). Rašė lenkų–lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų–lietuvių kalbų žodyną. Vertė antikinius veikalus: Kornelijaus Nepoto knyga „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Justino „Istorija“. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino Fedro pasakėčias. Parengė vokiečių rašytojo Joachimo Heinricho Campe‘s apysakų vertimus.

Nebūdamas kalbininku, S. Daukantas sukūrė tokius plačiai vartojamus žodžius kaip laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai) ir kitus.

Visi šio istoriko, etnografo, kalbininko ir švietėjo rašto darbai pasižymi novatoriškumu, juose atsispindi autoriaus dvasios energija.

Buvo artimas kraštiečio kunigo, pranciškono, gydytojo, botaniko, švietėjo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bičiulis. Susipažino apie 1834 m., kada S. Daukantas buvo atvykęs iš Rygos į Žemaitiją. Manoma, kad S. Daukantas su J. Pabrėža susitiko Kretingos pranciškonų vienuolyne, norėdamas perduoti savo veikalo „Istorija žemaitiška“ rankraštį. J. Pabrėža diegė bendrinę rašomąją žemaičių kalbą, siekė ją sunorminti, todėl norėjo, kad S. Daukanto „Istorija žemaitiška“ būtų perrašyta ir išspausdina sava rašyba. Kad šie žemaičių šviesuoliai draugiškus santykius palaikė iki pat J. Pabrėžos mirties, liudija publikuoti J. Pabrėžos laiškai S. Daukantui.

Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pakviestas, 1850–1855 m. gyveno Varniuose. Padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas. Vyskupystėje nepritapo.

Apie 1855 m. persikėlė į Kuršą. 1855–1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje (netoli dab. Jelgavos). Grįžęs į Žemaitiją glaudėsi pas gimines, bičiulius, pažįstamus kunigus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais smarkiai pasiligojo. 1861 m. apsistojo pas Papilės parapiją administravusį kunigą Ignotą Vaišvilą.

Palaidotas Papilėje.

S. Daukanto asmenybė ir darbai – tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. S. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Jam buvo svarbu, kad Lietuvos istorija būtų ir tiksli, paremta archyviniais bei moksliniais tyrimais, ir plačiai pažįstama, pasakojama, emociškai paveiki.

Savo istoriniuose darbuose perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai. Tokiu būdu lietuvių istorikas padėjo pagrindus moderniajai lietuvybei formuotis.

S. Daukanto įnašas pripažįstamas ir lietuvių etnografijos, folkloristikos, psichologijos, etnologijos, sociologijos bei kitų mokslų užuomazgose.

S. Daukanto rankraščiai ir išlikusi asmeninės bibliotekos dalis saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje Vilniuje.

1994 m. Simono Daukanto vardu pavadinta Kretingos 4-oji vidurinė mokykla, 2015 m. tapusi pirmąja Kretingos rajono progimnazija.

2023 m. Lietuvos Respublikos Seimas kaip svarbią paminėtiną sukaktį išskyrė istoriko, rašytojo Simono Daukanto 230-ąsias gimimo metines.