Kniūkštaitė Elena

Sukurta 2012-12-12

Atnaujinta 2020-03-31

Šeimoje augo su 7 m. vyresniu broliu. Tėvas dirbo kalvėje. Jau pradinėse klasėse mėgo piešti, vėliau labiau ėmė patikti literatūra [2]. 1968 m. baigė Kartenos vidurinę mokyklą [1, 3, 4]. Pirmu bandymu neįstojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, o vėliau įstojusi nebenorėjo ten mokytis, nes patraukė fotografija. Įstojo ir 1971 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą, kur įgijo fotografės specialybę, patiko portretinė fotografija. Atliko praktiką tuometiniame Kretingos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate [2]. Profsąjungų rūmuose 1971–1975 m. lankė dailės studiją „Paletė“, kur tapytojas Rimas Bičiūnas ją supažindino su dailės pagrindais. Nutapė pirmuosius paveikslus [1, 2, 3, 4].

Dirbo fotografe įvairiose fotoateljė Vilniuje, 1975–1976 m. – Vilniaus universiteto bibliotekos fotolaboratorijos restauracijos skyriuje [4, 5].

Iš Vilniaus persikėlė į Rumšiškes, nes mašinai partrenkus tėvą, pagalbos reikėjo sveikatos problemų turėjusiai mamai, su kuria Rumšiškėse išgyveno iki 2007 m. [2].

Nuo 1976 m. dirba Lietuvių liaudies buities muziejaus Rumšiškėse restauratore [4, 5]. Jos rankomis restauruota daugelis muziejaus tapytų baldų.
E. Kniūkštaitė – puiki velykaičių margintoja, įsisavinusi tradicinę marginimo vašku techniką. Jos margintais velykaičiais nuo 1990 m. kasmet Velykoms puošiamos muziejaus ekspozicijos, šio meno renginiuose ji moko ir lankytojus. Per Užgavėnes restauratorei E. Kniūkštaitei ne kartą teko globoti ansamblį ar tapti sodybos šeimininke. 2011 metai buvo ypatingi ir profesinėje, ir kūrybinėje menininkės biografijoje: dailininkė nutapė naują titulinį paveikslą Sasnavos (Marijampolės r.) bažnyčios, atkurtos muziejaus miestelyje, centriniam altoriui.
Muziejus jai – ne tik darbo vieta, bet ir vienas iš įkvėpimo šaltinių. Į tapytojos paveikslus persikėlė muziejaus trobos, malūnai, tilteliai, peizažo motyvai, gėlės ir medžiai [6]. Pagrindiniai kūrybos vertintojai ir palaikytojai – R. Bičiūnas ir dailininkas Vytautas Ciplijauskas [2].

Parodose dalyvauja nuo 1974 m. Surengė personalines parodas Rumšiškėse (1982), Kauno paveikslų (1989, 2010), „Vartų“ (1995), „Kauno lango“ (1998) galerijose, Birštono sakraliniame muziejuje (2006), paveikslai rodyti Kaišiadorių, Šakių ir Vilkaviškio rajonuose (2007–2008) [6]. Respublikinių parodų Vilniuje (1974, 1977, 1980, 1985, 1994, 2011), Baltijos šalių liaudies tapybos parodos Vilniuje (1987), Maskvoje (1974, 1977, 1987), parodų Paryžiuje (1986), Vengrijoje (1988) ir kt. dalyvė [1].

Savo kūrybos kelią pradėjo kaip liaudies menininkė, arba tautodailininkė, tapydama plokštuminius vaizdus, naudodama supaprastintus motyvus. Vėliau savarankiškai meistriškai ištobulino kompoziciją, spalvų potėpius erdvinei formai perteikti, todėl jos kūryba priskirta profesionaliajai. Pastarojoje vyrauja sudėtingesnė erdvinė struktūra, panoraminė ir daugiafigūrė kompozicija, krikščioniškos tematikos siužetai: paveiksluose dominuoja Švč. Mergelės Marijos, šv. Pranciškaus, kitų šventųjų figūros, apsuptos lietuviško peizažo, senovinių darželių žolynų [7, 8, 9].

Nuo 1980 m. yra Lietuvos liaudies meno draugijos (dabar – Lietuvos tautodailininkų sąjunga) narė. Jai suteiktas meno kūrėjos statusas [3, 8].

Jos paveikslų, kuriuose daugiausia vaizduojami peizažai, figūrinės kompozicijos, šventieji ir angelai, natiurmortai su gėlėmis, yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Vilniaus dailės, Lietuvos nacionalinis muziejai, „Eglės“ galerija Kaune, privatūs kolekcininkai [2].

Reprodukcijos spausdintos įvairiuose periodiniuose leidiniuose: „Liaudies kultūra“, „Tautodailės metraštis“ ir kt. [4].

1982 m. apdovanota Kultūros ministerijos P. Galaunės vardo premija. 1987 m. pelnė Sovietų Sąjungos liaudies dailės parodos sidabro medalį. 1984 m. įrašyta į „Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją“. 2004 m. gavo respublikinę Jono Varno premiją [1, 4]. 2005 m. tapo geriausio metų tautodailininko nominacijos „Aukso vainikas“ laureate. 2010 m. išrinkta įsimintiniausia Kauno menininke [8, 11, 12]. Tais pačiais metais Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, surengta 35-erių kūrybos metų retrospektyvinė paroda [13].

2008 m. VšĮ Tautodailininkų sąjungos fondas išleido pirmąjį tapytojos kūrybą pristatantį albumą „Elena Kniūkštaitė“ [6, 10]. 2010 metais Kauno „Eglės“ galerija išleido antrąjį, išsamesnį [6].

2019 m. per aštuntąją Kretingos Dvaro šventę „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ muziejuje buvo eksponuota E. Kniūkštaitės tapybos darbų paroda [14].

Literatūra ir šaltiniai

1. Kniukštaitė Elena. Iš Kas yra kas Lietuvos moterys. Kaunas: Neolitas, 2007, p. 227. ISBN 978-9986-709-57-2.
2. GRIEŽIENĖ, Audronė. Elena Kniūkštaitė: nuo dailės – iki fotografijos ir atgal. Pajūrio naujienos, 2019, rugsėjo 13, priedas „Smiltys“, p. 9–10.
3. Iškilūs Žemaitijos dailininkai, muzikai, teatralai, architektai, fotomenininkai: [sąvadas]. II d. Iš Žemaitija: Kultūra [interaktyvus]. [Vilnius]: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, [b. m.]. Atnaujinta 2005 m. gegužės 13 d. [žiūrėta 2006 birželio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Zemaiciai_menininkai_b.htm>.
4. [Elenos Kniūkštaitės atsakymas į Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parengtą  anketą elektroniniam leidiniui „Kretingos personalijų žinynas“]. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos bibliografijos-informacijos sektoriaus kraštotyros fondas, 2006, 2 lap.
5. KUODIENĖ, M. Elena Kniūkštaitė. Iš Tradicija šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje: [straipsnių rinkinys]. Kaunas: Šviesa, 1982, p. 79-80.
6. Muziejus Elenutės paveiksluose [interaktyvus]. [žiūrėta 2020, kovo 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.llbm.lt/parodos/M_Elenutes_paveiksluose/>.
7. KAŽEMĖKAITYTĖ, Jolanta. Stebuklingų akimirkų lietūs. Ūkininko patarėjas, 2010, gruodžio 23, p. 1, 17.
8. KAŽEMĖKAITYTĖ, Jolanta. Rumšiškių menininkė nurungė didmiesčio kolegas. Ūkininko patarėjas, 2010, gruodžio 28, p. 16.
9. INDRIULAITIS, Aleksandras. Kniūkštaitė Elena. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 10, p. 320. ISBN 5-420-01600-1.
10. DARGUŽAITĖ, Rasa. Retrospektyvinė Elenos Kniūkštaitės paroda. Šiaurės Atėnai, 2010, gruodžio 23, p. 6.
11. 2005-ųjų metų respublikinės konkursinės liaudies meno parodos I-ųjų vietų laureatai, Aukso vainiko laimėtojai. Iš Lietuvos liaudies kultūros centras [interaktyvus]. Vilnius: LLKC, 2005 [žiūrėta 2006 m. lapkričio 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lfcc.lt/index.php?3260320098>.
12. MIKŠIONIENĖ, Rūta. Tapyboje siekia paprastumo. Lietuvos rytas, 2011, sausio 17, priedas „Mūzų malūnas“, p. 13.
13. Elena Kniūkštaitė (tapytoja). Iš kamanė.lt [interaktyvus]. 2005–2011. [žiūrėta 2020, kovo 9 d.]. Prieiga per internetą: <https://kamane.lt/Kurejai/Personalijos/Elena-Kniukstaite-tapytoja>.
14. GRIEŽIENĖ, Audronė. Dvaro šventėje persipynė istorija ir dabartis. Pajūrio naujienos, 2019, rugpjūčio 6, p. 19.

Parengė Birutė Paulauskaitė, 2007. Papildė Lina Buikienė, 2011; Rita Vaitkienė, 2020