Kudarauskaitė Marija Meilė

Kudarauskaitė Marija Meilė

Marija Meilė Kudarauskaitė [1]

Marija Meilė Kudarauskaitė gimė 1932 metų rugpjūčio 15 dieną Klausgalvų kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje.

Poetė, aktorė, pedagogė, Kretingos rajono Garbės pilietė.

M. M. Kudarauskaitė pradžios mokyklos šešis skyrius baigė Mosėdyje (Skuodo r.), vieną mėnesį mokėsi Salantų gimnazijoje, iš Salantų kartu su mama pasitraukė nuo tremties į Dusetas (Zarasų r.). 1950 m. baigė Dusetų vidurinę mokyklą. 1953 m. baigė Dramos studiją prie Valstybinio dramos teatro (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) Vilniuje, 1955 m. – lituanistikos studijas Vilniaus valstybiniame universitete (dabar Vilniaus universitetas) Istorijos-filologijos fakultete, 1975 m. – scenos kalbos aspirantūrą Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Teatro, muzikos ir kinematografijos institute.

1953–1960 m. – Vilniaus ir Kauno dramos teatrų aktorė. 1960–1963 m. dirbo Liaudies Meno rūmuose Repertuarinio skyriaus vedėja. 1963–1970 m. dėstė žodžio meną Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Docentė apie keturis dešimtmečius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos katedroje dėstė scenos kalbą būsimiems operos dainininkams.

Nuo 1985 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Sovietmečiu vadovavo žiuri komisijoms Respublikiniuose moksleivių ir mokytojų meninio žodžio konkursuose. Kaip skaitovė ir koncertų vedėja su meno kolektyvais labai daug važinėjo Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo kūrybinėse stovyklose. Aktyvi Lietuvos rašytojų sąjungos veiklos, „Poezijos pavasarių“ renginių dalyvė.

1954 m. įteiktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Garbės raštas už sėkmingą lietuvių literatūros ir meno dekados paruošimą ir jos vedimą. 2000 m. apdovanota Motiejaus Valančiaus vardo literatūrine premija.

2005 m. Marijai Meilei Kudarauskaitei už nuopelnus kultūrai ir menui, gimtojo krašto garsinimą suteiktas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas.

Parašė ir išleido knygas vaikams: „Vorų žemėlapiai“ (1977), „Po dangaus kepure“ (1982), „Ar vingri kalbos gaida“ (1989), „Ant karalių kelio“ (2002), „Vaikystės skaitiniai“ [6–8 m. vaikams] (2014), „Mano mažutės dienos“ (2016). Į du garso diskus įrašė muzikinę literatūrinę kompoziciją vaikams „Spindulių pirščiukai“ (2008). Išleido poezijos rinkinius: „Rymojimai“ (1979), „Tako šviesa“ (1984), „Žodžio valanda“ (1989), „Kęstaičių žemaičiai“ (1993), „Sekunde, smėlio karaliene“ (1997), „Mitra ir plunksna“ (2002), „Pažado žemės žybsniai“ (2005), „Tik valandos gėlėta skiautė“ (2007), „Kasdienė“ (2008), „Kai žodžių sielos ima šviest“ (2017, su garso disku), „77 žodeliavimai“ (2020), pjeses mokyklai „Vasaržiemis“ (2009), esė „Ar vingri kalbos gaida“, atminimus „Istorijos iš pastalės“ (2018). Jos kūryba spausdinta eilėraščių rinkiniuose „Būdravimai“ (2012) ir „Nuošalė“ (2015). Parengė ir 2001 m. išleido adaptuotą lietuvių kalbos vadovėlį „Kalbos balso lavinimas“. Pagal jos tekstus yra sukurta dainų.

M. M. Kudarauskaitės poezija – tarsi žmonių, daiktų, įvykių prisiminimas. Moters pasaulis, vienatvė, romantiška kaimo darna, karas, pokaris, svarbūs istoriniai momentai yra ryškūs poetės lyrikos akcentai. Gamtos, kaimiško vaikystės pasaulio detalės užpildo eilėraščių erdvę, tampa dvasinės pilnatvės, jaukumo, gyvenimo prasmės metafora. Taip iš kartos į kartą perduodama meilė ir patirtis.

Poetės vaikystė ir paauglystė buvo pažymėtos skaudžiais karo ir pokario meto įvykiais, baimės, netikrumo jausmu, traukiantis į Vakarus sutiktų žmonių skausmu, praradimais. Iš tų patirčių poezijoje radosi atjauta šalia esančiajam, noras suteikti viltį.

Kūryba M. M. Kudarauskaitei – švytėjimo laikas, minutės, skirtos tik sau. Būtent tokiu ypatingu metu ir gimė gražiausios eilės apie gimtinę, gimtąją kalbą, žodį, kuriam poetė tarnavo visą gyvenimą, taip pat tragiškus įvykius, žmones, kurių likimus sužalojo karas, pokaris, tremtis.

Geriausi poetės eilėraščiai – apie kalbą, meilę Lietuvai, apie skaudžią atmintį ir moters sielą. Tekstai – universalūs ir aktualūs, nes poetė kalba apie Lietuvą, jos praeitį. Ryškus pajautimas, kaip buvo laužiama Lietuva, kaip ji turėjo ir vis dar turi tiestis.

Apie poetę Mariją Meilę Kudarauskaitę rašė Viktorija Daujotytė knygoje „Parašyta moterų“ (2001), Danutė Dunauskaitė – publicistikos leidinyje „Pokalbiai ant Akmens kranto“ (2007).