Kuprys-Kuprevičius Konstantinas

Sukurta 2016-10-07

Atnaujinta 2016-10-10

Kuprys-Kuprevičius Konstantinas

Gimė 1874 m. sausio 26 d.

Mirė 1947 m. kovo 3 d. Kaune.

Kunigas, kolekcininkas.

Konstantinas Kuprys-Kuprevičius gimė valstiečio Juozapo Kuprio trijų vaikų šeimoje. Jo brolis taip pat pasirinko kunigo kelią, sesuo ištekėjo už stambaus ūkininko Žilinsko į Januškonių k. Baisogalos sen., Radviliškio r. K. Kuprys-Kuprevičius rėmė sesers sūnaus Jurgio Žilinsko – daktaro, antropologo – mokslus, o viena jos dukterų Jadvyga Žilinskaitė buvo K. Kuprio-Kuprevičiaus šeimininke [1].

Kuprevičiaus pavardės forma vartota rusų kalba rašytuose dokumentuose, vėliau kunigas pasirašinėjo Kuprio arba Kuprio-Kuprevičiaus pavarde. Vienodumo dėlei naudojama Kuprio-Kuprevičiaus pavardės rašymo forma.

1901 m. Konstantinas Kuprys-Kuprevičius baigė Kauno kunigų seminariją, ir įšventintas kunigu. 1901 m. kunigavo Vainuto (Šilutės r.), 1902 m. – Deltuvos (Ukmergės r.), Kuršėnų (Šiaulių r.), 1904 m. – Salako (Zarasų r.), 1905 m. – Plungės, 1906 m. – Skapiškio (Kupiškio r.), 1907 m. – Seredžiaus (Jurbarko r.), 1912 m. – Krinčino (Pasvalio r.), ~1919 m. – Duokiškio (Rokiškio r.), 1920 m. – Šventybrasčio (Kėdainių r.), 1922 m. – Vaičaičių (Skuodo r.), 1927 m. – Pašilės (Kelmės r.), 1930 m. – Pusnės (Ukmergės r.), 1932 m. – Budrių (Kretingos r.) bažnyčiose. Nuo 1934 m. vasaros apsigyveno Kretingos Pranciškonų ordino vienuolyne, kaip emeritas be emeritūros. ~1939–1944 m. – Žukančių klebonas (Joniškio r.), altarista Akmenėje (Mažeikių r.).

Atvykęs į Kauną lankyti ligonio 1947 m. kovo 3 d. mirė pranciškonų vienuolyne, palaidotas 1947 m. kovo 6 d. Kaune, Aleksoto parapijos kapinėse.

Carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje dėstydamas tikybą, Kuprys-Kuprevičius mokinių tarpe uoliai skleidė katalikybę, puoselėjo lietuvybę ir lietuvių kalbą. Todėl valdžios buvo nemėgstamas ir dažnai kilojamas iš vienos parapijos į kitą. 1910 m. kunigaudamas Skapiškyje įsteigė bibliotekėlę [2]. 1934 m. įsteigė fondą, iš kurio procentų kasmet buvo pilnai išlaikomi du Kretingos Šv. Antano kolegijoje besimokantys jaunuoliai, aukojo Švenčiausios širdies kongregacijos Mokytojų seminarijai, Telšių kunigų seminarijai, vokiečių okupacijos metais pinigais ir maistu rėmė pranciškonų vienuolyną Kretingoje. Pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis K. Kuprys-Kuprevičius nuo nacių sušaudymo išgelbėjo keliolika suimtų paauglių, apkaltintų priklausymu komjaunimo organizacijai.

Kun. K. Kuprys-Kuprevičius domėjosi archeologija. Jis surinko radinius iš apie 1920 m. Salantuose (Kretingos r.) Kalpkalnyje kelių remontui ir tiesimui įrengto žvyro karjero: žalvarinius žiedus, apyrankes, geležinius ietigalius, degintinių ir griautinių laidojimų pėdsakus liudijančius daiktus, – kolekcionavo juos. Yra žinoma, kad ~1933 m. į jo kolekciją pateko dalis radinių iš ardomų Paalksnių pilkapių (Kelmės r.). Jam gyvenant Kretingos vienuolyne, žmonės atnešdavo radinių iš ardomų Kretingos apylinkių kapinynų: Užpelkių – antkaklė, apyrankės ietigaliai, Ankštakių – plokščia segė, Kvecių – ietigalis, Lazdininkų – Romos monetos ir kt. Pažymėtina, jog kunigas rinko visas monetas nuo antikinių laikų, ir ši kolekcijos dalis buvo gausi bei vertinga. Be archeologinių radinių ir monetų jo kolekcijoje taip buvo įvairių senų banknotų, medalių, pašto ženklų, paveikslų, plakatų, etnografinių dirbinių bei kitų eksponatų. Surinkti daiktai nebuvo klasifikuoti, aprašyti, nebuvo nurodyta daiktų radimo vieta ar įsigijimo aplinkybės.

1935 m. įkūrus Kretingos muziejų, K. Kuprys-Kuprevičius vienas pirmųjų sunešė pirmuosius eksponatus. Tačiau kunigo sukaupto rinkinio likimas po jo mirties liko neaiškus – šiandien muziejuose nėra nei vieno buvusios kolekcijos eksponato, kurį vienareikšmiškai būtų galima priskirti K. Kuprio-Kuprevičiaus kolekcijai. Manoma, kad K. Kuprio-Kuprevičiaus archeologinių rinkinių likučiai yra įsimaišę į kun. Juozapo Žiogo (1868–1935) archeologinę kolekciją, kurią K. Kuprys-Kuprevičius nusipirko prieš pat kun. J. Žiogo mirtį 1935 m. ir dėl kurios K. Kuprys-Kuprevičius archeologijos srityje ir yra labiausiai žinomas. Šią ir savo asmeninę kolekcijas 1935 m. gruodžio 27 d. Kuprys-Kuprevičius eksponavo Kretingos Šv. Antano Misijų kolegijoje vykusioje parodoje.

Po K. Kuprio-Kuprevičiaus mirties šios kolekcijos likimas nėra visiškai aiškus, vieną jos dalį 1961 m. be jokių katalogų ar metrikų Šiaulių „Aušros“ muziejui pardavė Baisogaloje gyvenusi K. Kuprio-Kuprevičiaus giminaitė K. Žilinskaitė [3].

Apie tai, kad kun. Kuprio-Kuprevičiaus įrengtą privatų muziejų gali lankyti visi, o pats kunigas entuziastingai pasakoja apie atskirus eksponatus 1944 m. rašė spauda. Nors žinios apie K. Kuprio-Kuprevičiaus kolekcijos eksponatus yra minimalios ir miglotos, jo muziejinis rinkinys buvo unikalus tuo, kad aprėpė ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių senienas.

Kunigas K. Kuprys-Kuprevičius buvo visapusiška asmenybė: domėjosi politika, šachmatais, menu, istorija, buvo aistringas kolekcionierius, turėjęs nemažą knygų rinkinį. Amžininkai jį prisimena kaip tiesaus būdo, taurią, krikščioniška atjauta ir gerumu spinduliuojančią asmenybę. Iš išlikusių jo paties rašytų dokumentų, atsiskleidžia tvirtas kunigo charakteris, įstatymų žinojimas, mokėjimas argumentuotais juridiniais teiginiais įrodyti savo teisumą.

Literatūra ir šaltiniai

1. BUTKUS, Donatas; BLIUJIENĖ, Audronė. The mysterious collection of fr. Konstantinas Kuprys-Kuprevičius. Archaeologia Baltica, 2015, Nr. 21–22, p. 134–141.
2. KUKUTIS, L. Skapiškis (Ūkmergės apskričio). Spindulys, 1910, Nr. 6, p. 91.
3. KUPRYS, Konstantinas. Senienų vargai per pusantrų metų. XX amžius, 1937, rugpjūčio 2, p. 7.

Parengė Jolanta Klietkutė, 2016