Kvasas Adomas

Kvasas Adomas

Adomas Kvasas gimė 1924 m. lapkričio 21 d. Kretingsodžio k., Kretingos valsčiuje.

Mirė 2016 m.

Tautodailininkas, medžio drožėjas.

Tėvai – Joakimas ir Petronėlė Kontrimienė-Maciūtė Kvasai. Turėjo seserį Oną (gim. 1928 m.).

Tėvas buvo „visų galų meistras“: dirbo medinius stalus, kėdes, drožė klumpes, samčius, šaukštus, dengė stogus, mūrijo krosnis, skiepijo medelius, siuvinėjo arnotus, kryžiuku mezgė ant sienų kabinamus kilimėlius. Mama buvo namų šeimininkė, augino vaikus. Šeima gyveno vargingai.

Būsimojo tautodailininko pomėgis piešti ir drožinėti pasireiškė jau vaikystėje.

1933 m. pradėjo lankyti Kretingsodžio pradinę mokyklą, bet 1935 m. susirgo „kaulų rože“, kas visam gyvenimui lėmė neįgalumą. 1939 m. pradėjo tarnauti pas ūkininkus Klaipėdos krašte. 1941–1946 m. dirbo Kretingos koklinėje (darė koklius, žiedė puodus) darbininku. Nusprendęs išmokti amato pradėjo dirbti mokiniu, o vėliau – meistru batsiuvių artelėje „Aulas“.

1948 m. susituokė su salantiške Stanislava Zajančauskaite. Susilaukė sūnų Stanislovo, Viktoro, Ričardo ir dukters Stanislavos.

1949 m. persikėlė gyventi į Salantus. 1951–1953 m. dirbo Kartenos linų fabrike.

Susižavėjęs liaudies meistro Petro Kalendos darbais, pats pradėjo drožinėti. Pirmuosius kūrinius išdovanojo kaimynams, keletą atidavė Kretingos muziejui.

1953–1956 m. dirbo Salantų kino teatro kasininku, bet pablogėjus sveikatai pareigų atsisakė.

1956 m. priimtas kandidatu į Liaudies meno draugiją.

Pagijęs įsidarbino Virkštininkų plytinėje ir apsigyveno Vydmantų kaime. Plytinė buvo pertvarkyta į vaikų molinių žaislų fabriką, kuriame A. Kvasas išdirbo iki 1966 m. 1967 m. perėjo į Plungės liaudies meno gaminių įmonę.

1971 m. mirus žmonai, persikėlė gyventi į Biržuvėnus, vėliau – Kalnėnus, o 1972–1980 m. gyveno Siraičiuose (Telšių r.) [9].

Vėliau gyveno ir kūrė Telšiuose. Specialiai medžio drožybos nėra mokęsis [2]. Meistravimo paslapčių išmoko iš tėvo. Menininkui nepatiko drožti pagal kitų meistrų sukurtus etalonus, todėl 1972 m. įsidarbino Klaipėdos dailės kombinate, kur kiekvienam darbui galėjo suteikti individualią išraišką [9].

Meistras ištikimas senajai liaudies skulptūrai. Drožinėjo šventųjų skulptūrėles, tačiau labiausiai mėgo kurti humoristinėmis temomis, pvz., girtuoklių nuotykius. Darė dekoratyvines kaukes, įvairaus dydžio – nuo miniatiūrinių (suvenyrinių) iki natūralaus žmogaus veido ir didesnes [2, 9]. Kartais temas pasufleruodavo rašytojas Kazys Saja, su kuriuo susipažino ir susidraugavo 1965 m. per Žemaitijos liaudies meistrų darbų parodą Palangoje [9].

Salantų bažnyčiai meistras yra padaręs vadinamuosius „žalnierius“ – Kristaus karsto velykinius sargybinius [3]. Skulptūras sukūrė pagal Notėnų bažnyčios (Skuodo r.) „žalnierių“ pavyzdį tuo metu Salantuose klebonavusio (vėliau – Žemaičių vyskupo) Antano Vaičiaus prašymu [4]. Salantų bažnyčios velykiniai kareiviai yra dar XX a. antrosios pusės pradžioje šioje parapijoje gyvavusių barokinių tradicijų atspindžiai. Jie savo menine išraiška išsiskiria iš kitų Žemaitijoje žinomų kareivių įvairių istorinių laikotarpių atributikos susipynimu, naudotų medžiagų ir efektų gausa. Nors užsakovas pavyzdžiu pateikė Notėnų bažnyčios kareivius, jų A. Kvasas nekopijavo, o sukūrė originalų darbą. Velykiniai kareiviai yra vienintelis tokio dydžio ir pobūdžio tautodailininko darbas, nes vėliau jis kūrė nedideles, monolitines, pasižyminčias preciziška drožyba medžio skulptūrėles ar jų kompozicines grupes [9].

Nuo 1956 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Jo darbų yra įsigiję Nacionalinis dailės muziejus, Kretingos krašto muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje [5, 9]. Apdovanotas daugybe garbės raštų už dalyvavimą parodose, liaudies meno puoselėjimą, kūrybinius pasiekimus. 1961 m. apdovanotas liaudies meno saviveiklos žymūno ženklu, 1965, 1967 m. – I laipsnio diplomais. 1968 m. gavo diplomą už darbus, eksponuotus Kretingos rajoninėje liaudies dailės parodoje [6, 9].

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija už būdingiausių mūsų krašto tautodailės, amatų tradicijų išsaugojimą bei perdavimą Adomą Kvasą 2004 m. gruodžio 29 dieną apdovanojo premija [6].

2009 m. tautodailininko 85-mečio jubiliejaus proga išleista A. Kvaso kūrybinių darbų knyga [8].

Sesuo Ona Kvasaitė-Norvilienė-Živuckienė – taip pat tautodailininkė, drožusi įvairias skulptūrines kompozicijas [9].