Liniauskienė (Rimkevičiūtė) Bronė

Liniauskienė (Rimkevičiūtė) Bronė

Bronė Liniauskienė (Rimkevičiūtė) gimė 1923 m. kovo 20 d. Žilionių kaime, Radviliškio rajone.

Mirė 2017 m. gegužės 28 d. Kretingoje.

Pedagogė, poetė, pokario partizanų ryšininkė, Kretingos rajono Garbės pilietė.

1931–1935 m. mokėsi Vėriškių (Radviliškio r.) pradinėje mokykloje, 1935–1937 m. – Šeduvos (Radviliškio r.) progimnazijoje, 1937–1941 m. – Šeduvos „Saulės“ progimnazijoje, kur dalyvavo literatų būrelyje, 1941–1943 m. – Panevėžio mergaičių gimnazijoje, kurioje jau buvo pripažinta gimnazijos poete.

1948 m. visą šeimą ištrėmus į Sibirą, Lietuvoje gyventi liko viena, pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Skaudžiai išgyveno tėviškės praradimą.

1956 m. buvo įstojusi į tuometį Kauno universitetą (dabartinis Vytauto Didžiojo universitetas), tačiau „buožės“ dukrai ir „banditų ryšininkei“ sovietinė valdžia užkirto kelią studijuoti.

Nuo persekiojimų slapstydamasi Klaipėdos krašte įsidarbino mokykloje, įstojo į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (dabartinis Lietuvos edukologijos universitetas) neakivaizdinį skyrių. Po poros metų buvo surasta, teko trauktis ir iš mokyklos, ir iš instituto.

Sukūrė šeimą, su vyru Jonu užaugino du vaikus – dukrą Audronę, tapusią Klaipėdos universiteto docente, psichologijos mokslų daktare, ir sūnų Joną, tapusį poetu, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku.

1957 m., tuomet jau turėdama vyro pavardę, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kurį baigė 1963 m. ir įgijo lituanistės specialybę. Bendrakursiai – Romas Ozolas, Kęstutis Nastopka, Aleksas Girdenis, Algimantas Bučys.

Dirbo Gargždų progimnazijos, Skuodo vidurinės mokyklos, Kretingos pranciškonų gimnazijos (anksčiau vadinosi 1-oji, vėliau – Katalikiškoji vidurinė mokykla, dabar – VšĮ Pranciškonų gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kretingoje mokytojavo 1960–1999 m. Daug metų vadovavo mokyklos vyresniųjų klasių jaunųjų literatų būreliui. Išugdė ne vieną literatūrą mylinčių žmonių, kūrėjų kartą.

1970 m. suteiktas Lietuvos TSR liaudies švietimo pirmūnės, 1995 m. – lietuvių kalbos mokytojos-ekspertės vardas.

Vaikystėje tėvų namuose būdavo rengiami eilių deklamavimo konkursai. Vakarais, pabaigus ūkio darbus, šeima susėsdavo troboje: mama verpdavo, o vaikai jai deklamuodavo tai, ką per dieną būdavo išmokę. Atmintinai mokėjo visą Maironį, vėliau – Salomėją Nėrį. Tėvas buvo didelis pasakorius, iš kurio prisiklausydavo tikrų liaudiškų perliukų, nenusileidžiančių Vaižganto plunksnai.

Eiliuoti pradėjo būdama dešimties metų, dar gimnazijos suole. Pirmasis eilėraštis – apie Darių ir Girėną. Literatūriniuose moksleivių vakaruose skaitė savo eiles kartu su Vytautu Mačerniu, Prane Aukštikalnyte-Jokimaitiene, Gediminu Jokimaičiu, Pauliumi Dreviniu, Eugenijumi Matuzevičiumi.

Pirmosios publikacijos spaudoje pasirodė 1966 m.

Kūrybos publikuota Kretingos ir kitų rajonų, respublikinėje spaudoje, „Poezijos pavasario“, „Baltijos“ ir kituose almanachuose, poezijos rinkiniuose. Eilėraščių išversta į anglų, latvių, rusų kalbas. Pagal poetės tekstus sukurta dainų.

Išleisti eilėraščių rinkiniai: „Palei žydintį lauką“ (1978 m.), „Tylūs pasikalbėjimai“ (1983 m.), „Pašauksiu medį“ (1987 m.), „Po birželio stogu“ (1989 m.), „Taip dūžta laikas“ (1993 m.), „Ant vakaro kranto“ (2003 m.), poezijos rinktinė „Kregždės praauga dangų“ (2008 m.).

1983 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

1994 m. už poezijos knygą „Taip dūžta laikas“ įteikta Ievos Simonaitytės vardo literatūrinė premija.

Rašė tradicinės formos romantinio tipo lyriką, kurios centre – žmogaus ir gimtosios žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Eilėraščiuose poetizuojama kaimo erdvė, kuri poetei – tikrosios harmonijos vieta, poetinio įkvėpimo šaltinis. Kūryboje rėmėsi tuo, kas ilgiausiai išlieka, – įspūdžiais, patirtais vaikystėje. Per visą jos poeziją – nuo ankstyvosios iki pačios brandžiausios – brėžiama laiko linija. Vieno gyvenimas toks, kito – kitoks: laikas kažką palieka, kažką nusineša. Džiaugsmas ir ašaros – taip pat laikinumo požymiai. Eilėraštis, anot pačios autorės, gimsta iš sakinio, frazės, nuotrupos, įspūdžio arba vaizdo. Buvo klasikos, o ne modernizmo šalininkė.

2003 m. už nuopelnus krašto švietimui ir kultūrai suteiktas Kretingos rajono Garbės pilietės vardas.

Palaidota Kretingos senosiose kapinėse.