Pabrėža Juozas

Sukurta 2012-12-10

Atnaujinta 2018-11-22

Buvo vienintelis vaikas bežemių valstiečių šeimoje, pakrikštytas Kalnalio bažnyčioje. J. Pabrėžos tėvai, neturėdami savo žemės, gyveno labai sunkiai, vertėsi padieniais darbais. Netrukus po vaiko gimimo šeima susirado varganą medinę lūšną Salantų dvaro palivarko žemėje. Sūnus Juozas jau nuo 8 metų išėjo tarnauti pas ūkininkus, ganė gyvulius. Žiemomis, kai nebuvo darbų, jam teko ir elgetauti, kad padėtų šeimai išgyventi. Sulaukęs 11 metų pradėjo lankyti rusišką Salantų pradžios mokyklą, kurioje dėl neturto galėjo baigti tik 3 klases. Tuo metu Salantuose lietuviškos mokyklos nebuvo. Nuo 1899 iki 1912 m. jam teko vėl tarnauti pas ūkininkus, dirbant įvairius žemės ūkio darbus.

1905 m. J. Pabrėža kartu su kitais parapijiečiais aktyviai dalyvavo Salantų bažnyčios statyboje. 1912 m. sausio mėnesį, jau pašventinus naująją bažnyčią, kunigas P. Urbonavičius jį pakvietė tarnauti klebonijoje, kur ištarnavo trejus metus.

1915 m. J. Pabrėža tapo Laukžemės klebonijos ūkvedžiu, pratarnavo iki 1919-ųjų pradžios, kuomet, atsiliepęs į kvietimą ginti jauną Lietuvos valstybę nuo išorės priešų, sausio 23 d. įsiliejo į pirmojo Kretingos savanorių būrio, kurį organizavo kunigas P. K. Čepulis, gretas. Čia jis prabuvo iki 1920 m. vasario 6 d., kai buvo paleistas į atsargą, užsitarnavęs vyresniojo puskarininkio laipsnį [1]. Savo tarnybą jis atliko Kretingos komendantūroje ir Kaune, dalyvavo mūšiuose su lenkais prie Širvintų ir Giedraičių [1, 2].

Po tarnybos kariuomenėje iki 1921 m. vasario mėnesio J. Pabrėža tarnavo ūkvedžiu Pumpėnų miestelio prie Panevėžio klebonijoje.

1921 m. spalio mėn. grįžo į Kretingą ir pradėjo dirbti Šiaulių srities vartotojų bendrovės sandėlyje, įsikūrusiame Vilniaus gatvėje netoli bažnyčios, prekių pakuotoju ir išdavėju. Darbštus, sąžiningas, aukštos moralės, turintis organizacinių sugebėjimų, iniciatyvus buvęs savanoris atkreipė Kretingos vartotojų bendrovės darbuotojų dėmesį, todėl netrukus buvo išrinktas į šios bendrovės valdybą, o 1923 m. rugpjūčio 1 d. tapo ir šios bendrovės vedėju ir tarybos pirmininku [1, 3].

Pagal Žemės reformos įstatymą dalijant Salantų dvaro žemes, J. Pabrėžai, kaip kariui savanoriui, paskirta 10 ha žemės netoli tos vietos, kur prabėgo jo vaikystė. Gavęs paskolą miško medžiaga ir grūdais, J. Pabrėža netrukus pasistatė medinį trijų kambarių namą, tvartus, o kiek vėliau – toliau nuo namų, Gaidžio kalno link, – ir plytinę. Atsikuriančiai Lietuvai vystant statybas, plytų reikėjo statant ne tik privačius, bet ir visuomeninius ar ūkinius pastatus. 1935 m. ant Gaidžio kalno vietoje besunykstančios medinės koplytėlės iš J. Pabrėžos plytinėje išdegtų plytų pastatyta neogotikinė koplyčia [1].

1929 m. J. Pabrėža Kretingos vartotojų bendrovei nupirko sklypą Rotušės ir Vilniaus gatvių kampe, kuriame 1931 m. pastatė sandėlius, trijų aukštų pastatą su prekybos salėmis ir patalpomis bendrovės administracijai [4]. Statybai plytas degė savo plytinėje Salantuose [2]. Senosios krautuvės patalpose Rotušės aikštėje atidarė duonos kepyklą, valgyklą ir arbatinę. Įsteigė bendrovės skyrius Darbėnuose, Budriuose, Kartenoje ir Jokūbave, Kūlupėnuose pastatė didelę parduotuvę ir prekių sandėlį [2, 4]. Jo vadovavimo laikais Kretingos vartotojų bendrovė tapo didžiausiu Žemaitijoje kooperatyvu, kuris tvirtomis kainomis teikė prekes ir supirkinėjo iš ūkininkų bekonus, grūdus, linus, kiaušinius ir kitą žemės ūkio produkciją. Net ekonominių nuosmukių metais bendrovė gaudavo nemažą pelną [5].

Pabrėža buvo Kretingos miesto ir apskrities tarybų narys [6], aktyvus Šv. Vincento Pauliečio draugijos, besirūpinusios vargingai gyvenančiųjų, senelių šalpa, parama ir globa, bei jos revizijos komisijos narys [1, 7, 8]. Turėjo gerą balsą, giedojo bažnyčios chore [1].

1937 m. Vilniaus gatvėje ties Akmenos ir Pastauninko upelių santaka pasistatė iš savo paties pasigamintų plytų mūrinį namą, kurį 1940 m. sovietų valdžia nacionalizavo [2].

Pablogėjus sveikatai, 1944 m. spalio 9 d. jis atsistatydino iš  vartotojų bendrovės vedėjo pareigų.

Tarnystė ir bendravimas su dvasininkais suformavo tvirtas katalikiškas J. Pabrėžos pažiūras. Jį mėgo ir gerbė tiek miestelėnai, dvasininkai ir vienuoliai, tiek paprasti kaimo žmonės, ateidavę pasitarti įvairiais gyvenimo klausimais, pabendrauti [1].

Literatūra ir šaltiniai

Parengė Julius Kanarskas, 2006. Papildė Rita Vaitkienė, 2018