Pabrėža Jurgis

Pabrėža Jurgis

(Tėvas Ambrozijus (Ambraziejus) Pabrėža OFM)

Tėvas Jurgis Ambraziejus Pabrėža OFM gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje.

Mirė 1849 m. spalio 30 d. Kretingoje, čia ir palaidotas.

Kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, Neformalios lituanistinės mokyklos įkūrėjas, vienas iškiliausių XIX amžiaus švietėjų.

Jurgis Pabrėža gimė Jono ir Rožės Baužinskaitės Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo 7 vaikai. Spėjama, kad tėvas buvo laisvas nuo baudžiavos, gal buvo bajoras, nes J. Pabrėža savo „Ryžtuose“ pasižada nesigirti savo kilme.

1785–1792 m. mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Vilniaus universitete studijavo gamtos mokslus, istoriją, mediciną, botaniką, chemiją, teisę ir teologijos dalykus, išmoko aštuonias kalbas. Mokslų nebaigė įsitraukęs į Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą. Grįžęs į Žemaitiją, 1794 m. tapo Varnių kunigų seminarijos klieriku, 1796 m. įšventintas į kunigus.

Kunigavo daugelyje žemaičių krašto parapijų: Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Kretingoje, Kartenoje, Plungėje.

1816 m. gruodžio 7 d. įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų (tretininkų) ordiną, po metų iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo tėvo Ambraziejaus vardą. Nežinia, kodėl J. Pabrėža į vienuolyną įstojo tik tretininku. Greičiausiai, norėjo turėti daugiau laiko botanikos studijoms ir žmonėms gydyti. Tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonų abitą, laikėsi vienuolinės tvarkos, naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir patys būti jais renkami. J. Pabrėžai tiko, „kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur jo nekilnotų“.

1817–1821 m. Kretingos gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, buvo gimnazijos kapelionu.

1821–1827 m. ėjo Kretingos vienuolyno pamokslininko pareigas.

J. Pabrėžos pamokslų klausydavo minios žmonių. Jie parašyti žemaičių tarme, spaudai parengti keli rinkiniai, apie 250 pamokslų.

Daug keliavo – rinko istorinę, etnografinę medžiagą, botanikos eksponatus. Visoje Žemaitijoje buvo pagarsėjęs kaip puikus pamokslininkas. Savo kalbas jis atsakingai ruošdavo, remdavosi Biblijos tekstais, mintis pagrįsdavo istoriniais, etnografiniais faktais.

J. Pabrėža nusipelnė Lietuvos mokslui, parengęs apie 50 darbų botanikos tema, tarp jų – 1000 puslapių rankraštinį darbą „Taislius Auguminis“ („Augalų sistema“) lietuvių-žemaičių kalba. Jame, be vadovėlinės botanikos dalies, randami išsamūs Žemaitijos floros aprašymai (apibūdinti 643 augalai). Pats autorius rinko pinigus šiam rankraščiui išleisti, tačiau publikuotas jis buvo tik 1900 m. Amerikoje. J. Pabrėža pirmasis sukūrė žemaitišką botanikos terminologiją. Apie 1829 m. sudarė lotynų-lietuvių kalbų botanikos žodyną, augalų morfologijos lietuvių terminų žodyną. Surinko herbariumą (apie 800 augalų rūšių).

Ne mažiau svarbus J. Pabrėžos darbas yra jo lietuviškas 166 puslapių geografijos vadovėlis, kuriame jis pirmasis sukūrė lietuviškus geografinius terminus. Vadovėlis parašytas apie 1825 m. šiaurės žemaičių (kretingiškių) tarme.

Be visa ko, J. Pabrėža gydydavo žmones. Iš viso yra išlikę 17 jo rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai, gydymas. Taikomosios botanikos žinių, t. y. augalų panaudojimą medicinai, įgijo susipažinęs su Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761–1841) knyga, išleista Vilniuje 1791 m. Vėliau, norėdamas pagilinti medicinos žinias, studijavo Štiorko „Sistematinę praktiškąją mediciną“, Sirenijaus „Žolyną“, Kliuko „Augalų žodyną“, Jundzilo „Lietuvos augalų aprašymą pagal Linėjaus sistemą“, Strumilos „Šiaurės sodus“ ir kt. Vilniaus universiteto prof. Volfgango padedamas, įsigijo Linėjaus, Šprengelio, Bliufo, Fingerhuto veikalus. Sunkiai įgytas žinias pranciškonų mokslininkas nuoširdžiai ir mielai atiduodavo pirmam pasitaikiusiam žmogui.

J. Pabrėža talkino leidžiant istorinius veikalus, bendradarbiavo su Simonu Daukantu ir vyskupu Motiejumi Valančiumi. Pažymėtinas tėvo Ambrozijaus folklorinis darbas. S. Daukanto lietuvių liaudies dainų rinkinyje yra ir J. Pabrėžos užrašytos dvi liaudies dainos.

Yra likęs negausus J. Pabrėžos literatūrinių veikalų palikimas. Ypač liaudies buvo pamėgti jo eilėraščiai, du iš jų dažnai sutinkami XIX a. mokykliniuose vadovėliuose. Jie laikomi to meto literatūros pavyzdžiu, tai – „Esu sau žmogelis“ ir „Apie pypkininką“.

J. Pabrėža sau rašė savotišką filosofinį veikalą „Ryžtai“, kuriame sistemindavo gyvenimo principus.

Studentaudamas J. Pabrėža tapė paveikslus. Yra išlikęs J. Pabrėžos pieštas Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslas, kurį jis laikė savo kambaryje. Po mirties paveikslą  išsaugojo giminės. V. Gidžiūnas pateikia dvipusio J. Pabrėžos tapyto paveikslo, kurio vienoje pusėje – Mergelės Marijos, kitoje – šv. Antano Paduviečio atvaizdai, nuotraukas.

J. Pabrėža – ne tik botanikas, kunigas, pamokslininkas. Kalbininku jo niekas nepavadins, tačiau įsibėgėjant XIX amžiui kalbos reikalai J. Pabrėžai rodėsi vis svarbesni. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje galutinai susiformavo J. Pabrėžos bendrinės rašomosios žemaičių kalbos koncepcija. J. Pabrėža buvo nusistatęs savo unikalią žemaičių rašybą. Jos unikalumas – tai tradicinės XVIII a. lietuvių kalbos ar lenkų kalbos ortografijos pritaikymas žemaitiškiems tekstams, raidžių parinkimas ir derinimas žemaičių garsams užrašyti.

J. Pabrėža tapo Kretingos pranciškonų vienuolyne veikusios Neformalios lituanistinės mokyklos įkūrėju ir idėjiniu vadovu. Jis buvo įtaigi asmenybė. Uždegantys asmenybės bruožai, autoritetas, užsispyrimas siekti tikslo padėjo J. Pabrėžai išugdyti mokinius ir šalininkus Simoną Grosą, Juozapą Butavičių, Izidorių Každailevičių bei kitus, būti tam tikros žemaitiškos kultūros koncepcijos židiniu.

J. Pabrėžos ir jo mokinių sukurtas bendrinės lietuvių (žemaičių) kalbos projektas buvo unikalus kolektyvinio darbo pavyzdys, tačiau nebuvo įgyvendintas, nes nė vienas tuo laiku parengtas rašomosios kalbos rankraštis nebuvo paskelbtas.

J. A. Pabrėžos bei jo sekėjų ir mokinių rankraštiniai tekstai surinkti į Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne kolekciją. Ji 2019 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Kolekcija saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekoje.

Nacionalinės reikšmės UNESCO paveldo objektas, saugomas Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, yra ir J. A. Pabrėžos rankraštis „Tayslos augumyynis koremy taalpynas augimys …“ (1835–1843 m.).

J. Pabrėžos atminimas įamžintas Kretingoje. Daugelis miesto gyventojų laiko tėvą Ambraziejų šventuoju, lanko jo kapą, meldžia jo užtarimo nuo ligų ir nelaimių. Broliai pranciškonai dar prieš karą ant kunigo kapo pastatė koplytėlę ir pradėjo rinkti medžiagą J. Pabrėžos beatifikacijai. 1993 m. išleista pranciškono tėvo Viktoro Gidžiūno parašyta monografija „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“. Tais pačiais metais priešais vienuolyną ir bažnyčią iškilo J. Pabrėžos paminklas, kurio autorius – skulptorius A. Bosas. Žymaus kunigo vardu pavadinta gimnazija Kretingoje, kurioje stovi J. Pabrėžos biustas. Mieste yra jo vardo gatvė.