Parčevskytė Rožė

Parčevskytė Rožė

Rožė Parčevskytė (Parczewska Rōža) gimė 1799 m. rugsėjo 15 d. Nemenčinės parapijoje, Raudondvario dvare.

Mirė 1852 m. spalio 20 d. Raudondvario dvare. Palaidota Nemenčinės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, Parčevskių kapavietėje.

Dailininkė tapytoja.

Rožė Parčevskytė kilusi iš Lenkijos karalystės bajorų Parčevskių giminės Lietuvos atšakos. Tėvai – pulkininkas Ignotas ir Salomėja Dzievonskaitė Parčevskiai. Turėjo tris brolius – Antaną, Aleksandrą ir Konstantiną. Gyveno šeimos dvaruose Raudondvaryje (prie Nemenčinės) ir Žitomlyje (prie Gardino).

1821 m. mirus tėvui, R. Parčevskytė rūpinosi savo broliais Aleksandru, Konstantinu ir 6 metukų našlaičiu likusiu jos tėvo ir antrosios žmonos Kotrynos Žukauskaitės sūnumi Antanu Anupru Erazmu.

1847 m. mirus Erazmo žmonai, augino jų vaikus Feliciją ir Konstantiną, kuris vėliau įsikūrė Jokūbavo dvare.

R. Parčevskytė buvo išsilavinusi, mėgo istoriją ir literatūrą.

Artimuosius ir vietinius kaimiečius, kurie visada iš jos sulaukdavo pagalbos, patarimo ar paguodos, žavėjo jaunos dvarininkaitės širdies gerumas. R. Parčevskytė buvo giliai tikinti. Nemažą dalį paveldėto turto atidavė labdarai.

Pati R. Parčevskytė buvo silpnos sveikatos. Didžiąją gyvenimo dalį praleido namuose, Raudondvaryje, šeimos rate. 1847 m. su dukterėčia Salomėja išvyko į gydyklas. Aplankė Čenstachavą, Varšuvą. Kelionėje sunegalavo nuo karštinės. Vėliau kasmet kartodavosi plaučių uždegimas, nuo kurio ir mirė. Sesers atminimui A. Parčevskis 1854 m. išleido knygelę, kurioje publikuotos kalbos, sakytos R. Parčevskytę palydint į amžinybę.

Gyvenimą R. Parčevskytė paskyrė savo šeimai, gailestingumo darbams ir tapybai.
Nėra žinoma, kur ir kada R. Parčevskytė mokėsi dailės. Jaunystėje tapė miniatiūras, vėliau – didelės apimties religinio turinio paveikslus bažnyčioms. Ji nebuvo profesionali dailininkė, tačiau kaip mėgėja pasiekė neblogų rezultatų. R. Parčevskytės kūryba įdomi ir vertinga kaip specifinis XIX a. būdingas dailininkų mėgėjų kūrybos pavyzdys.

R. Parčevskytė buvo pirmoji moteris Lietuvoje, su savo darbais dalyvavusi dailės parodose. 1822 m. pirmą kartą istorijoje moterims dailininkėms buvo leista dalyvauti parodose. Tais pačiais metais birželio mėn. Vilniaus universitete vykusioje parodoje R. Parčevskytė pristatė puikiai nutapytą Dievo Motinos, laikančios ant rankų Kūdikėlį Jėzų, miniatiūrą.

1845 m. dalyvavo parodoje Varšuvoje, kur jos darbai buvo labai išgirti.

Visus savo darbus – tiek aliejinę tapybą, tiek miniatiūras – R. Parčevskytė išdovanodavo.

1827 m. Vilniuje apsilankiusiam didžiajam kunigaikščiui Mykolui R. Parčevskytė padovanojo miniatiūrą „Išganytojas“, tapytą ant kaulo.

Keletą dailininkės darbų turėjo imperatoriškoji Ermitažo galerija Sankt Peterburge. Bet Ermitažo fonduose R. Parčevskytės paveikslų nebeaptikta.

Kretingos pranciškonų bažnyčiai R. Parčevskytė padovanojo Švč. Mergelės paveikslą, 1831 m. tapytą pagal Simono Čechavičiaus (1689–1775) darbą. Apie 1832 m. surašytame vizitacijos akte jis aprašytas kaip „naujas, puikios tapybos paveikslas“. Drobėje vaizduojama ant pusmėnulio stovinti ir gyvatę pamynusi Dievo Motina, kurios galvą supa dvylikos žvaigždžių vainikas. Paveiksle galima įžvelgti Nekaltojo Prasidėjimo ikonografijos bruožų, perimtų iš žymių Europos dailininkų kūrybos.

2017 m. restauruojant Kretingos bažnyčios altorių, paveikslo nugarinėje pusėje buvo aptiktas užrašas lenkų kalba – „1831 m. tapė panelė Rožė Parčevskytė, pulkininko duktė, Raudondvaryje“.

Dar vienas toks pat, tik ne taip kruopščiai nutapytas, R. Parčevskytės paveikslas yra Gardino katedroje Baltarusijoje, tačiau paslėptas bažnyčios altoriuje ir lankytojams nematomas.

Nemenčinės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiai padovanotas „Jėzaus ir Nikodemo pokalbis“ sudegė bažnyčios gaisro metu.

Vilniaus Katedrai nutapytas paveikslas „Viešpaties Atsimainymas“ taip pat neišliko.

Aleksandras Parčevskis yra išvardijęs ir kitus sesers aliejinės tapybos paveikslus: „Sopulingoji Dievo Motina“, „Jėzus pasirodo apaštalams“, „Šv. Petras išlaisvinamas iš kalėjimo“, „Kristaus ir Nikodemo pokalbis“, „Miegantis šv. Romualdas“, „Jėzaus veidas“, „Kristus tarp fariziejų“, „Madona“, „Šv. Pauliaus teismas“, Zofijos Potockos portretas, „Marija egiptietė“, „Graikiško kapo vaizdas“.

Pamatyti įmanoma vienintelį R. Parčevskytės kūrinį – Kretingos bažnyčios Mergelės Marijos altoriaus paveikslą.
Nėra žinoma, ar išliko R. Parčevskytės portretinių nuotraukų. 1913 m. Kretingos vienuolyne kabėjusio R. Parčevskytės portreto neberandama.

Nemenčinės bažnyčios zakristijoje tebekabo R. Parčevskytės portretas – apie 1838 m. dailininko Antoine Maurin piešta graviūra.

XIX a. pradžioje žinomų moterų dailininkių būta ne tiek jau daug – niekas rimtai nežiūrėjo į moterų kūrybą, todėl informacijos apie to laikotarpio moteris dailininkes išliko nepaprastai mažai.

2018 m. režisierius Justinas Lingys, kuriantis filmų seriją „Vyrų šešėlyje“ apie garsias Lietuvos moteris, ėmėsi įamžinti ir talentingą XIX a. dailininkę Rožę Parčevskytę. Filme siekiama parodyti R. Parčevskytės, jau kaip atsiskleidusios menininkės, gyvenimo etapą. Idėjos autorė – kretingiškė muziejininkė Jolanta Klietkutė.