Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 |
---|---|---|---|---|---|---|
02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 |
09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 |
16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 |
23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 |
30 | 31 |
Sukurta 2015-06-01
Atnaujinta 2015-06-01
Piktuižis Stasys
Gimė 1896 metų gegužės 26 d. Dirgalio k., Kretingos r.
Mirė 1944 m. lapkričio 16 d. Šiaulių NKVD kalėjime Nr. 5.
Lietuvos kariuomenės savanoris, Kretingos miesto savivaldybės burmistras, Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Savanorio, Nepriklausomybės bei DLK Gedimino III laipsnio medaliais.
Gimė ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 26 ha žemės. Šeimoje augo 8 vaikai: 5 sūnūs ir 3 dukros. Baigęs keturias pradžios mokyklos klases, S. Piktuižis dirbo tėvų ūkyje.
1919 m. birželio 11 d. kartu su broliu Kazimieru Piktuižiu įstojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kretingos ir Kauno komendantūrose.
1937 m. Kaune išleistame rinkinyje „Savanorių žygiai“ [3] yra įtraukti S. Piktuižio prisiminimai, kuriuose aprašytos kretingiškio Stepono Vinkaus žūties aplinkybės.
1921 m. S. Piktuižis buvo paleistas į atsargą ir grįžo į tėvų ūkį.
1922–1940 m. – Šaulių sąjungos narys.
1928 m. S. Piktuižis už veiklą Lietuvos kariuomenėje apdovanotas Savanorio medaliu ir Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. už sąžiningą darbą ir visuomeninę veiklą – DLK Gedimino III laipsnio medaliu. Kaip kariui savanoriui S. Piktuižiui buvo paskirta 9 ha žemės prie Salantų, netoli Gaidžio kalno, tačiau šią dovaną jis perleido broliams.
1924 m. įsidarbino pardavėju Kretingos vartotojų bendrovėje, įsikūrusioje Viešojoje aikštėje Nr.16, keturių aukštų raudonų plytų pastate, 1911 m. Nuo 1930 m. dirbo parduotuvės vedėju. S. Piktuižis gyveno tos pačios bendrovės pastato trečiajame aukšte, kukliame kambaryje kartu su bendrovės darbuotoju Vladu Alminu, čia priėmė gyventi ir sesers sūnų Antaną Mončį, 1932 m. atvykusį mokytis pranciškonų gimnazijon.
S. Piktuižis Kretingoje planavo statytis namą, buvo įsigijęs sklypą ir statybines medžiagas, deja, 1941 m. gegužės 27 d. buvo suimtas ir įkalintas NKVD areštinėje Šv. Antano rūmų rūsiuose, vėliau pervežtas į Kauno kalėjimą.
1941 m. birželio 22 d., Lietuvą okupavus nacistinės Vokietijos kariuomenei, S. Piktuižis kartu su kitais Kauno kalėjimo kaliniais buvo paleistas laisvėn, grįžo į Kretingą.
Karo metais Kretingoje dirbo miesto savivaldybės burmistro padėjėju, vėliau – burmistru. Kadangi nevykdė okupacinės valdžios nurodymų, buvo suimtas, įkalintas Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje. Paleistas grįžo į gimtąjį Dirgalio kaimą.
1944 m. lapkričio 16 d. S. Piktuižis su jaunesniuoju broliu Aleksu, taip pat priklausiusiu Šaulių organizacijai, suimtas tėvų sodyboje, įkalintas Lazdininkuose, ūkiniame pastate, priklausiusiame ūkininkui P. Grabiui. Vėliau pervežtas į Šiaulių NKVD kalėjimą Nr. 5, kuriame ir mirė 1945 m. sausio 28 d. Mirties aplinkybės nežinomos. S. Piktuižio kūnas, kaip ir kitų žuvusių partizanų ar nužudytų bei mirusių kalėjime, galėjo būti užkastas Ginkūnų miestelio laisvamanių kapinėse [2], kur 1996 m. visų atminimui pastatytas paminklas [4].
Literatūra ir šaltiniai
- Stasio Piktuižio nuotrauka [R. Beniušio asmeninis archyvas].
- BENIUŠIS, Romualdas. Antanas Mončys ir jo globėjas Stasys Piktuižis. Pajūrio naujienos, 2015, gegužės 22, priedas „Mūsų žmonės“, Nr. 5, p. 9, 12.
- PIKTUIŽIS, Stasys. Narsaus kareivio žuvimas. Iš Savanorių žygiai: Nepriklausomybės karų atsiminimai. Sudarė Petras Ruseckas. Fotografuotinis leidimas. Vilnius: Muzika, 1991, t. 1, p. 312–314.
- Bijūnų g. Ginkūnų laisvamanių kapinių p. dalis. Iš genocid.lt [interaktyvus]. [b. v.]: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, [b. d.] [žiūrėta 2015 m. birželio 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Siauliai_paminklai.htm>.