Pikturna Virginijus

Pikturna Virginijus

Virginijus Pikturna gimė 1961 m. kovo 23 d. Jurjonų kaime, Klaipėdos rajone.

1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys,  Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras.

Virginijus Pikturna gimtuoju miestu laiko Palangą. Tėvas, senelis ir prosenelis – vietiniai palangiškiai, turėjo žemės. Mama – iš Šiaulių krašto.

1968–1979 m. mokėsi Palangos 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Palangos senoji gimnazija).

1984 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademija), miškų ūkio inžinierius. Visuomeninių profesijų fakultete įgijo žurnalisto specialybę. Bendradarbiavo studentų laikraštyje „Žemyna“.

Nuo 1984 m. – Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo miškininkas. Dirbo Vaineikių girininkijoje.

1985–1990 m. – Kretingos rajono komjaunimo komiteto sekretorius.

1988–1990 m. – Kretingos jaunimo kūrybinio susivienijimo pirmininkas.

1985–1990 m. dalyvavo Lietuvos kultūros fondo Kretingos rajono rėmimo grupės, Žaliųjų judėjimo veikloje.

Laikmetį prieš Kovo 11-ąją įvardija kaip mėgstamiausią: Sąjūdžio mitingai, išvykos į Tolminkiemį, Karaliaučių, roko maršai, vėliau – Baltijos kelias, jaudinantis tautinės vėliavos iškėlimas Gedimino kalne 1988-ųjų spalio pradžioje; žurnale „Pergalė“ pirmąkart perskaityta Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, o mėgstamiausia jaunystės daina – Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. Išrinktas kretingiškių ir kurmaitiškių Kretingos rinkimų apygardoje Nr. 73. Tuo laiku – 29-erių – vienas jauniausių deputatų.

1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Nuo 1990 m. kovo 17 d. – Laikinosios komisijos Lietuvos piliečių, tarnaujančių TSRS ginkluotosiose pajėgose, grąžinimo klausimams spręsti narys. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Gamtos apsaugos komisijos narys, vėliau – Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys, nuo 1990 m. birželio 12 d. – Politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nuosavybės klausimams spręsti komisijos narys, nuo 1991 m. balandžio 10 d. – Aukščiausiosios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys. 1991 m. lapkričio 5 d. – Komisijos dėl Vyriausybės veiksmų 1991 m. spalio 7 d. ir priimant 1991 m. spalio 23 d. potvarkį Nr. 758p teisėtumo narys,  Parašų dėl referendumo paskelbimo teisėtumui įvertinti komisijos narys. Priklausė Liberalų frakcijai, buvo Lietuvos liberalų sąjungos tarybos narys.

1990–1991 m. skaitė paskaitas Berlyno Laisvojo ir Stanfordo universitetuose, Robert Bosch Stiftung fonde, Berlyno Europos akademijoje.

1991 m. gegužės 21–25 d. dalyvavo Danijos parlamento konferencijoje „Jaunimas ir Baltijos šalys“, kur pasisakė apie Lietuvos piliečių, tarnaujančių TSRS ginkluotosiose pajėgose, padėtį.

1991 m. – Vyriausybinės komisijos „Dėl buvusiųjų grafų Tiškevičių rūmų perdavimo Kretingos kraštotyros muziejui“ pirmininkas. Rūmai perduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1991 m. balandžio 12 d.

1992–1993 m. – Lietuvos Investicijų banko viceprezidentas, valdybos narys. 1993 m. – Lietuvos Nacionalinės vertybinių popierių biržos tarybos narys.

Nuo 1995 m. gyvena užsienyje. Gyvenimas svetur susijęs su darbu ir šeima. Gavo JAV piliečio pasą. Tai nutiko mėnesiu anksčiau, negu įsigaliojo Lietuvos Seimo 2002 m. priimtas įstatymas, leidęs turėti dvigubą pilietybę nuo 2003 m. sausio 1 d. Tokiu būdu kurį laiką buvo praradęs Lietuvos pilietybę. Bet ne nuostatą, jog niekas negali atimti prigimtinės teisės būti lietuviu. Vėliau, davęs priesaiką LR Ambasadoje Vašingtone, atgavo Lietuvos pilietybę, o pasą išsiėmė gimtojoje Palangoje.

Žmona Ina Navazelskis – žurnalistė, dėstytojavusi Vilniaus universitete, dirba Holokausto memorialiniame muziejuje JAV.

Šeima užaugino dukrą Kotryną. Įsikūrę Virdžinijos valstijoje, Falls Church miestelyje, Vašingtono užmiestyje. Porą kartų per metus atvyksta aplankyti gimtąjį Baltijos pajūrį.

1994–1995 m. studijavo ir dirbo konsultantu Mastrichte (Nyderlandai), Londone (JK).

1995–1997 m. – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) Demokratinių institucijų tyrimų programos stipendininkas.

1995–1997 m. – Masinių informacijos priemonių tyrimo instituto (OMRI) Monitoringo grupės vadovas (specializacija – politinė ir ekonominė buvusių Tarybų Sąjungos šalių plėtra). Bendradarbiavo žurnale „Transitions“.

1997–2014 m. – Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo (RFE/RL) Informacijos ir analizių skyriaus vadovas Prahoje (Čekija), vėliau – Vašingtone (JAV).

Nuo 2015 m. – RFE/RL centrinės būstinės Vašingtone (JAV) viešųjų pirkimų ir licencijų direktorius.

2000 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.