Preibytė-Valiūnienė Rozalija

Preibytė-Valiūnienė Rozalija

Rozalija Preibytė-Valiūnienė gimė 1930 metų spalio 28 dieną Žeimių kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje.

Poetė, laisvės kovų dalyvė, politinė kalinė.

Mirė 2020 metų gruodžio 30 dieną.

Šeimoje gimė septyni, o užaugo penki vaikai.

Mokėsi Tuzų (Kretingos r.) pradinėje mokykloje, 1941–1947 m. – Salantų gimnazijoje. 1947 m., kai dėl pasitraukusių į mišką brolių suėmė tėvą, turėjo palikti gimtuosius namus.

Atvykusi į Vilnių įstojo į Vilniaus darbininkų jaunimo gimnaziją.

1948 m. suimta, Maskvos Ypatingojo pasitarimo už akių nuteista 10 m. kalėti griežtojo režimo lageryje. Iki 1955 m. kalėjo Komijoje. Dirbo Komijos respublikos Intos lageryje: tiesė kelius, krovė rąstus iš vagonų, kasė Intos kanalą ir t. t. Komijos respublikos Lemju lageriuose dirbo miško kirtimo darbus. 1955 m. paleista kaip areštuota nepilnametė, gyveno Intoje.

Intos lageryje susipažino su Algimantu Valiūnu. Sibiro tremtyje jie sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Algio. Grįžus į Lietuvą, gimė dukra Jūratė.

1958 m. sugrįžę į Lietuvą, apsigyveno Plungėje. 1966 m. baigė Kauno maisto pramonės technikumą.

10 metų dirbo Plungės duonos kombinate: iš pradžių valytoja, vėliau – gamybos darbininke, brigadininke, gamybos vedėja. Galiausiai gavo darbą Plungės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto plano komisijoje, kur 10 metų išdirbo ekonomiste.

Poezija ją lydėjo nuo jaunystės. Žibutė – jaunutės poetės ir partizanės pasirinktas slapyvardis. Iki Lietuvos Atgimimo dalyvavo literatų būrelyje, savo kūrybos eilėraščius publikavo Plungės rajono laikraštyje „Kibirkštis“, dalyvavo Plungės rajone vykusiuose „Poezijos pavasariuose“.

Eilėraščių paskelbė Intos rankraštinėse antologijose „Benamiai“ (1955 m.) ir „Saulėtekio link“ (1956 m.), Lietuvos periodinėje spaudoje, antologijoje „Tremtinio Lietuva“ (1990 m.). Išleido eilėraščių rinkinį „… ir naktis kaip gyvenimas“ (1994 m.), rinktinę „Svėrių laukas“ (1995 m.), atsiminimų knygą „Ir aš ten buvau“ (1992 m.). Eilėraščiai – tradicinės formos, nostalgiški, juose kalbama apie partizanų kovas, kaltinama tautų skausmui kurčia pasaulio sąžinė. Knygos „Kazimieras Olšauskas. Profesorius, kunigas, Sibiro kankinys“ (1997 m.) bendraautorė.

Dainavo Tarybų rūmų chore, politinių kalinių ir tremtinių chore „Tėvynės ilgesys“.

Nuo pirmųjų Atgimimo dienų buvo aktyvi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Krikščionių demokratų partijos narė. 1995 m. išrinkta II šaukimo Plungės rajono Tarybos nare.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu 1998 m. jai pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas. Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrija 2005 m. apdovanojo Padėkos raštu. Įtraukta į Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos veiklos 10-mečiui skirtą leidinį „Vidurnaktį nežuvę“, žymių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narių galeriją.

2015 m. režisierius Justinas Lingys apie skaudų, bet prasmingą R. Preibytės-Valiūnienės gyvenimą sukūrė dokumentinį filmą „Žibutė – Rozalija Preibytė“.

2017 m. apdovanota Laisvės kovų Didžiojo kryžiaus ordinu.