Pučkorienė Danutė

Pučkorienė Danutė

Danutė Pučkorienė gimė 1944 metų spalio 9 dieną Lenkimų kaime, Skuodo rajone.

Mirė 2018 metų vasario 25 dieną. Palaidota Gargždelės kapinėse.

Pedagogė, chorvedė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.

Ankstyvoje vaikystėje patyrė našlaitės dalią: kadangi mama mirė Sibire, Danutę užaugino močiutė [1, 2]. Lankė Jakštaičių pradinę mokyklą (Kretingos r.). Vėliau mokslus tęsė Juodupėnų septynmetėje mokykloje, brandos atestatą gavo 1963 m. Salantų vidurinėje mokykloje. Nuo 1963-ųjų studijavo Klaipėdos muzikos technikume (dabartinė Klaipėdos S. Šimkaus konservatorija) [1].

Iš močiutės paveldėjo muzikalumą [2]. Polinkį muzikai ir menui įprasmino profesinėje veikloje. Nuo 1965 m. dirbo Salantų kultūros namuose. Vėliau su vyru entuziastingai ėmėsi pedagoginės veiklos dirbdami Kretingos vaikų muzikos ir dailės mokyklos Salantų filiale [1]. D. Pučkorienės ir jos vyro Petro atkaklių pastangų (prašymų, vizitų į Švietimo ir mokslo ministeriją) dėka 1993 m. įkurta Salantų meno mokykla [3]. Joje D. Pučkorienė nuo 1993 m. dirbo mokytoja, o 1997–2000 m. ėjo direktorės pareigas.

Talentingos pedagogės dėka Salantų meno mokyklos ugdytiniai tapo žinomi. Mokytojos suburtas jaunučių choras – festivalio „Baltijos bangelės“, Lietuvos vaikų dainavimo konkurso „Giest lakštingalėlis“, S. Šimkaus tarptautinio konkurso laureatas, Respublikinių dainų švenčių dalyvis. Vokaliniai ansambliai ir solistai – Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurso „Dainų dainelė“, kuriame dalyvavo nuo pat pirmojo konkurso, laureatai ar diplomantai [1, 4]. Su vaikais rengdavo ekspedicijas po aplinkinius kaimus, kad užrašytų mažiau girdėtas liaudies dainas, ir jas paruošdavo koncertinėms ir konkursinėms programoms [10]. Mokytoja jauniesiems dainininkams skiepijo meilę savo tautai ir jos kultūrai, ugdė išprususius ir aktyvius muzikos atlikėjus bei klausytojus, propaguotojus, mokė pažinti per šimtmečius sukurtas dvasines vertybes.

2003–2008 m. dirbo Kretingos rajono kultūros centro Juodupėnų skyriuje.

Neatsiejama pedagogės gyvenimo dalis buvo mezgimas. Jos kūriniai autentiški, tik autorei būdingų raštų [1]. Ji gilinosi į lietuviškų raštų simboliką, spalvų derinių ieškojo muziejų fonduose, dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose [5, 10]. Vilnai dažyti gamtines medžiagas rinko pati drauge su šeimos nariais [6]. 2011 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Surengė keletą personalinių parodų – Skuode, Kūlupėnuose, Kretingoje, Šauklių kaimo bibliotekoje. Nuo 2011-ųjų aktyviai dalyvavo kasmetiniuose Lietuvos nacionalinio kultūros centro inicijuotuose Klaipėdos regiono parodose-konkursuose „Aukso vainikas“. 2014 m. laimėjo pirmą vietą Klaipėdos regione, jos kūrybos darbai eksponuoti respublikinėje parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje [1].

Danutė Pučkorienė viena pirmųjų ėmėsi liaudies grafikos – medžio raižinių – sunkaus meno, kuris yra vienas seniausių mūsų krašte. Jos raižiniai buvo eksponuojami respublikinėse parodose [10].

2011 m. už penkis produktus – galvos apdangalą, riešines, pirštines ir kojines bei puošybos elementus – tautodailininkei suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas [1, 5, 7, 8].

Danutės ir Petro Pučkorių vaikai – sūnus Evaldas ir dukra Palmyra – pasuko muzikalių tėvų pėdomis. Sūnus kuria kompiuterinę muziką, yra fonogramų, orkestruočių meistras. Duktė rašo dainas, giesmes, mišias, sukūrė operą vaikams „Kastantas muzikantas“, kurios premjerinį spektaklį statė ir pati Danutė Pučkorienė [3, 9].