Razgauskas Eduardas

Razgauskas Eduardas

Eduardas Razgauskas gimė 1929 m. sausio 7 d. Kretingoje.

Nusipelnęs Lietuvos gydytojas, klinikinės alergologijos pradininkas Lietuvoje, vienas iš šeimos medicinos koncepcijos kūrėjų.

Mirė 2015 m. gruodžio 3 d. Vilniuje.

Augo dievobaimingoje našlės Karolinos Navickienės ir keturių gerokai vyresnių jos dukterų šeimoje. Buvo labai mylimas. Įmotės auklėjimas, o taip pat bendravimas su Kretingos vienuolyno pranciškonais (ypač – su tėvu Mykolu Tamošiūnu OFM) turėjo įtakos asmenybės formavimuisi.

1947 m. baigė Kretingos gimnaziją. Paskatintas joje mokytojavusių pedagogų, gimnazijos steigėjų vienuolių pavyzdžio, 1947 m. pradėjo studijuoti Kauno dvasinėje kunigų seminarijoje. 1949 m. sovietų valdžios nurodymu iš seminarijos pašalintas.

1950 m. paimtas į sovietų armiją, iš ten pabėgo ir tais pačiais metais areštuotas. SSRS saugumo ministerijos ypatingojo pasitarimo sprendimu už pabėgimą iš armijos ir dalyvavimą antitarybinėje politinėje organizacijoje nuteistas kalėti Sibiro lageriuose. Gulage susipažino ir bendravo su vienu iš ankstyvųjų revoliucijos diplomatų, sinologu, politiniu kaliniu Marku Kazaninu. 1954 m. išleistas į laisvę grįžo į Lietuvą.

1954 m. baigė Respublikinės Kauno felčerių-akušerių mokyklos Sanitarijos skyrių, 1962 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Pradėjo dirbti Respublikinėje Vilniaus klinikinėje ligoninėje. 1963 m. kartu su kitais įkūrė Alergologijos kabinetą, kuriam ir vadovavo iki 1979 m.

1972 m. Kretingoje surengė tiriamąją ekspediciją, kurios metu rinko informaciją, kiek žmonių serga alerginėmis ligomis.

1974 m. baigė VU Vidaus ligų neakivaizdinę aspirantūrą. 1976 m. įgijo medicinos mokslų kandidato laipsnį, kuris 1994 m. nostrifikuotas į medicinos mokslų daktaro laipsnį.

Dalyvavo kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose.

1990–1991 m. – Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis terapeutas.

Nuo 1991 m. dėstė Vilniaus universitete; docentas (1993). Šeimos medicinos centro vedėjas (1994–2003).

Nuo 1995 m. – Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės gydytojas alergologas, klinikinis imunologas konsultantas (2004), nuo 2008 m. – šios ligoninės Alergologijos centro vadovas. Kartu su kitais įkūrė Lietuvos alergologų ir klinikinių imunologų draugiją ir jai vadovavo (1970–2000).

Svarbiausia mokslinio darbo sritis – alerginių ligų klinikiniai ypatumai, vietinių alergenų savybės, naujagimių fizinis išsivystymas, šeimos medicinos organizavimas. Paskelbė daugiau kaip 70 mokslinių straipsnių.

Vadovėlių „Šeimos medicinos pagrindai“ (2000), „Šeimos sveikatos enciklopedija“ (2008), „Šeimos medicina“ (2009) bendraautoris. Su B. L. Jurevičiumi sudarė knygą „Keturiasdešimt penkeri metai sveikatos priežiūroje: Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 1956–1962 metų XVII laidos gydytojų prisiminimai“ (2008). Su L. Malinauskiene parengė metodinę priemonę „Alergenų specifinės imunoterapijos praktinės rekomendacijos“ (2012). Išvertė ir atskira knyga išleido Europos alergologijos ir klinikinės imunologijos akademijos Europos imunoterapijos deklaraciją „Gydykime alergiją, ne tik simptomus“ alergenų specifinės imunoterapijos šimtmečiui pažymėti.

Dalyvavo rengiant pamatinius sveikatos apsaugos sistemos įstatymus, formuojant šeimos gydytojo specialybės sampratą, perkvalifikuojant apylinkių terapeutus ir pediatrus šeimos gydytojais. Rengė šeimos medicinos rezidentūros programas. Vadovavo trims medicinos daktaro disertacijų rengimo komitetams. Rengė ir vykdė sveikatos apsaugos reformos projektą. Vilniaus universiteto Bendrosios praktikos gydytojų centre parengė apie 1000 šeimos gydytojų. Atgaivino ir praplėtė specifinę alergenų imunoterapiją, kuri svarbi alerginėmis ligomis sergantiesiems gydyti.

Lietuvos alergologų ir klinikinių imunologų garbės narys, Lietuvos imunologų draugijos garbės narys, Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos valdybos narys, Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos narys, Lietuvos kalinių globos draugijos valdybos narys.

2014 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir apdovanotas Nusipelniusio gydytojo garbės ženklu.

Sukūrė šeimą, žmona Marija (1936–2001) – gydytoja pulmonologė.

Lankydavosi gimtojoje Kretingoje per tradicinius kraštiečių susitikimus, Pranciškonų gimnazijos sukakčių proga.

Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.