Rudienė Julija

Rudienė Julija

Julija Rudienė. Nuotr. iš Kretingos muziejaus archyvo

Julija Rudienė gimė 1930 m. sausio 25 d. Skuodo rajone, Šačių parapijoje, Prialgavoje.

Mirė 2015 m. gruodžio mėn. 21 d.

Mokytoja, tapytoja.

Tėvas – nagingas batsiuvys, mama – namų šeimininkė. Namai nuolat būdavo pilni žmonių, kurių pašnekesių mėgdavo klausytis Julija Vaitkutė. Po to smėlyje bandydavo nupiešti įsimintus žmonių veidus, ypatingą dėmesį teikdama atvaizduoti jų raukšles.

1933 m. šeima persikėlė į Salantus, po to – į Kretingą. Tėvui gavus darbą Klaipėdoje, apsigyveno netoli nuo uostamiesčio esančiuose Mozūriškiuose. Prasidėjus karui, vėl grįžo į Kretingą. Čia Julija pradėjo lankyti mokyklą.

Baigusi Kretingos gimnaziją, išvyko mokytis į Klaipėdos mokytojų institutą. Po studijų gavo paskyrimą į Raudondvarį, tačiau sukūrė šeimą ir liko dirbti Klaipėdoje.

Dėl vyro Petro Rudžio kilnojamų darbų ir J. Rudienei teko dirbti keliose vietovėse: Tauragėje, Gaurėje, Mosėdyje, nuo 1975 m. – Kretingoje (anuometinėje antrojoje vidurinėje, dabar – Marijono Daujoto pagrindinė mokykla). Dirbdama istorijos mokytoja papjė mašė technika pati, vyro padedama, pagamino maketus, skirtus istorijos epochoms pavaizduoti. Priemones gamino pagal iliustracijas iš knygų ir enciklopedijų. Pati keliauti nemėgo, užtat labai mėgavosi medžiokle, žvejyba.

Piešti ir tapyti – hobis nuo vaikystės. Pirmieji darbai buvo nulieti akvarele, o sulaukusi brandos ėmėsi aliejinės technikos.

Išėjusi į pensiją pradėjo labai daug piešti, taip pat drožinėjo, kūrė eiles. Eilėraščius pati iliustruodavo, kiekvienam pritaikydama po piešinį. Butas tapo dirbtuvėmis. Labai mylėjo gamtą, tad ir jos paveiksluose – daugiausia gamtos vaizdai.

Pirmąją personalinę tapybos darbų parodą 2005 m. surengė Kretingos muziejuje savo 75-mečio jubiliejaus proga. Joje eksponuoti 26 aliejumi tapyti paveikslai.  Nors nebaigusi specialių dailės mokslų, kūrėja meistriškai jautė potėpį, perteikė vaizdų nuotaiką. Temos – iš gimtųjų vietų, jaunystės takų: „Prie Tenžės“, „Jaurykla“, „Senasis malūnas“, „Voveraičių pamiškėje“, „Dvaro tvenkinys“, „Raistų tyrė“. Nuotaikos – melancholiškos, net pesimistinės.

Kretingos muziejuje buvo surengtos ne tik J. Rudienės tapybos, bet ir koliažų parodos. Koliažiniai paveikslai itin kruopštūs ir išraiškingi.

Į eilėraščius J. Rudienė paniro, kai nebegalėjo tapyti. Ypač intensyviai rašė paskutiniaisiais gyvenimo metais.

2017 m. žmonos mirties metinių proga vyras P. Rudys Kretingos muziejuje surengė jos tapybos parodą, po kurios 21 joje eksponuotą paveikslą padovanojo muziejui. J. Rudienės paveiksluose tarsi atgyja Lietuvos ir Kretingos miesto, į kurį įleido šaknis, vaizdai: senas malūnas, upė ir tiltai, žaliuojantys ir rudens nuspalvinti medžiai, javais banguojantys laukai bei daugybė saulėlydžių.