Šakinis Juozas

Šakinis Juozas

Juozas Šakinis gimė 1946 m. kovo 19 d. Pakutuvėnų k., Kretingos apskr.

Gyvena Kretingoje.

Dailininkas, pedagogas, fotografas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Kretingos rajono savivaldybės meras (1996–2000).

Juozas Šakinis 1964 m. baigė Pakutuvėnų aštuonmetę mokyklą (nacionalizuotame Rupeikų ūkyje), įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo Meninio medžio apdirbimo skyrių. Šeimoje jis – penktos kartos medžio apdirbimo specialistas (tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės). Baigęs technikumą, paskirtas Vilniaus techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto dizaineriu 1969–1972 m., kūrė Vilniaus riboženklius, staklių įrengimų formas ir maketus.

1969 m. birželio 20 d. susituokė su Halina Irena Remezaite. Užaugino dukras – Neringą ir Kristiną.

1977 m. baigė Valstybinį dailės institutą, įgijo dailės pedagogo specialybę. Diplominio darbo tema – Geometrinių figūrų pritaikymas mokymo procese.

Sugrįžęs į Kretingą dirbo Kultūros rūmų dailininku, kūrė scenografiją. Subūrė dailės fakultatyvą, į kurį vaikai ir suaugusieji (per 50 žmonių) ateidavo piešti, tapyti. J. Šakinio iniciatyva 1984 m. Kretingos meno mokykloje oficialiai pradėjo veikti Dailės skyrius.

1977–1979 m. dirbo Klaipėdos pedagoginės mokyklos dėstytoju: dėstė piešimą, konstravimą, meno istoriją.

Nuo 1982 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

1979–1992 m. – Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonės „Minija“ vyr. dailininkas, direktoriaus pavaduotojas meno reikalams. Siūlė daug naujų idėjų, įvedė pasakų, legendų, architektūros paveldo motyvus, tautines tradicijas, po truputį gaivino dievdirbystės meną. Sukūrė daug patalpų interjerų ir baldų projektų Maskvoje, Peterburge, Toljatyje, Prahoje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje.

Liaudies meno draugijos narys. Dirbdamas įmonėje „Minija“ organizavo liaudies meistrų stovyklas, į kurias susirinkę žymiausi Lietuvos meistrai kalė saulutes, skobė medžio skulptūras.

J. Šakinio iniciatyva 1984 m. Salantų kapinėse ant J. Mašeko kapo pastatytas paminklas, kurį dailininkas J. Šakinis kūrė drauge su liaudies meistrais Vytautu Majoru ir Virginijumi Barzdžiumi.

1991–1992 m. dėstė brolių pranciškonų įkurtoje Kretingos mergaičių kolegijoje (vėliau peraugusioje į Kretingos religijos studijų institutą prie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto). Buvo vienas iš pirmųjų Kolegijos darbuotojų, kūrėjų.

1992–1996 m. Kretingos religijos studijų institute prie Vytauto Didžiojo universiteto buvo dailės istorijos, dizaino, konstravimo, šrifto pagrindų dėstytojas. Instituto vadovybei pasitarus buvo nuspręsta turėti savo atstovą savivaldybėje, ir per rinkimus buvo išrinktas į rajono tarybą, vėliau – meru.

1995–2007 m. – Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys; 2003 m. – Švietimo komiteto pirmininkas.

1996–2000 m. dvi kadencijas – Kretingos rajono savivaldybės meras.

1995 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys; nuo 2002 m. – partijos Lietuvos krikščionys demokratai narys, Kretingos skyriaus pirmininkas; 2006 m. – Tėvynės sąjungos narys.

1997–2000 m. – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas. Dalyvaudamas asociacijos veikloje atstovavo Lietuvai Europos šalyse: Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.

2000–2002 m. – Kretingos pranciškonų gimnazijos (dabar – VšĮ Pranciškonų gimnazija) direktoriaus pavaduotojas ugdymo reikalams, iki 2005 m. – mokytojas.

2005–2013 m. – Kartenos vidurinės mokyklos mokytojas.

Domėjosi menine fotografija. Neatsisakė ir vaikystės svajonės – tapybos, išbandė grafiką. Mintis ir jausmus geriausiai išreiškia vaizduodamas gamtą. Įsimenantys vaizdingi peizažai „Minijos vingis“, „Vilniaus Karoliniškių miškai“, „Kelias į Liepgirius“, „Pieva prie Neries“ ir kt. Piešia, įamžina tai, kas gali būti prarasta ateities kartoms, yra perpiešęs daugelio kapinių kryžius ir pan. (darbai perduoti Kretingos muziejui). Stebi ir į drobes perkelia metų tėkmę bei laikų kaitą, ir joje užfiksuotą senąją architektūrą – išlikusius kaimo trobesius, mokyklas, dvarus. Pats savo tapybą  apibūdina kaip realistinę – kokį pasaulį matai, tokį ir bandai pavaizduoti. Mėgsta sodrias spalvas. Daug grafikos darbų skirta Kretingos praeičiai, istorijai, architektūros paminklams. Kūrė ekslibrisus, tam turėjo ofortines stakles, kurias vėliau padovanojo Meno mokyklai.

Surengė nemažai tapybos ir dailės parodų. Pirmoji autorinė dailės darbų paroda – 1974 m. Kretingos kultūros rūmuose (dabar – Kretingos rajono kultūros centras). 1996 m. „Kelionių eskizai“ buvo eksponuojami Kretingos religijos studijų instituto prie Vytauto Didžiojo universiteto fojė, 1997 m. eskizų paroda, sukurta keliaujant po Prancūziją, buvo eksponuojama Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje. 2016 m. Kretingos muziejuje buvo atidaryta dailininko J. Šakinio ir jo žmonos Halinos  šeimyninė paroda. Joje eksponuota per 40 H. Šakinienės karpinių bei 70 metų jubiliejų šventusio J. Šakinio paveikslai, kuriuose – Kretingos miesto vaizdai.

Apdovanotas padėkomis ir diplomais už organizuotas kūrybines medžio meistrų stovyklas bei geriausias scenografijas.

J. Šakinis – taip pat ir kolekcionierius. Jo kolekcijoje – įvairių laikotarpių lietuviški atvirukai.

Menininkas mėgsta kurti naujus ir restauruoti senus baldus.

2016 m. J. Šakinis Kretingos muziejui padovanojo savo paveikslą – nutapytą istorinį Bajorų geležinkelio tiltą. J. Šakinis įteikė dar vieną dovaną – savo kolegos dailininko Antano Drungilo, vienintelio iš Lietuvos kūrėjų, patekusių į Pasaulio primityviojo meno enciklopediją, palikimą – sieninį laikrodį, pagamintą apie 1914–1920 m. vokiečių laikrodininko Gustavo Bekerio.