Salys Antanas

Salys Antanas

Antanas Salys gimė 1902 metų liepos 21 dieną Reketėje, tuometiniame Salantų valsčiuje.

Mirė 1972 metais liepos 31 dieną Filadelfijoje, JAV.

Lietuvių kalbininkas, eksperimentinės fonetikos pradininkas.

Antanas Salys lankė Salantų pradžios mokyklą. Privačiai pasirengęs 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją. Gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas M. Untulis, J. Jablonskio mokinys, sudomino praktiniais bendrinės kalbos reikalais. Tada ir apsisprendė studijuoti kalbotyrą.

Baigęs gimnaziją 1923–1925 m. Kauno universitete studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą. Klausė J. Jablonskio, K. Būgos, A. Senno, P. Brenderio ir kitų žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Studijuodamas artimai bendravo su Kazimieru Būga, buvo jo rengiamo lietuvių kalbos žodyno sekretorius, taip pat – Jonu Jablonskiu ir kitais.

Studijos universitete  skatino domėjimąsi bendrine kalba. Daug dėmesio ir laiko skyrė praktiniam kalbininko darbui – lietuvių kalbos ugdymui bei norminimui. Buvo vienas iš bendrinės kalbos norminimo autoritetų ir aktyvių veikėjų. Turėdamas puikų teorinį pasirengimą ir gerai pažindamas gyvąją lietuvių kalbą, tarmes ir bendrinės kalbos vartoseną, suprato būtinybę norminti kalbą. Įsitraukė į bendrinės kalbos puoselėjimo darbą. Kuriantis nepriklausomos valstybės kultūrai, teisei, kariuomenei, mokyklai, teatrui ir kitoms sritims, reikėjo ne tik bendrinės, bet taisyklingos valstybinės kalbos. Bendrinė kalba turėjo būti ugdoma, puoselėjama, padaryta pajėgi įvairiems to meto gyvenimo uždaviniams. Kalbininkų pagalba čia buvo reikalinga, jos prašėsi ir visuomeninio bei valstybinio gyvenimo institucijos ir atskiri asmenys.

Kauno universitete klausydamas K. Būgos lietuvių dialektologijos kurso, pradėjo domėtis tarmėmis. K. Būgos paskatintas tirti tarmes, jo prašomas apėjo žemaičių tarmių ribas tarp dounininkų ir dūnininkų, o vėliau – ir žemaičių paribius su aukštaičiais. Universitete įgytos žinios ir K. Būgos pamokos labai pravertė vėliau atliekant reikšmingus lietuvių kalbos tarmių tyrimus.

J. Jablonskio rekomenduotas ir gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1925–1929 m. studijavo Vokietijoje, Leipcigo universitete. Studijuojami dalykai buvo baltistika, lyginamoji indoeuropiečių kalbotyra, taip pat slavistika.

Eksperimentinės fonetikos domėjimosi pradžia – Hamburgo universitetas, kuriame 1929 m., vadovaujamas Dž. Pankončelio-Kalcijos (G. Panconcelli-Calzia), studijavo eksperimentinę fonetiką. Tais pačiais metais Leipcige A. Saliui buvo suteiktas daktaro laipsnis už disertaciją „Žemaičių tarmės“, kurioje apibūdinamas žemaičių tarmių plotas, aprašomos fonetinės, morfologinės ir leksinės ypatybės bei raida.

1930–1939 m. dirbo docentu Vytauto Didžiojo universitete. 1930 m. universitete įkūrė fonetikos laboratoriją ir pirmasis pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus. Laikytinas moderniosios eksperimentinės fonetikos pradininku Lietuvoje. Profesorius padėjo studentams geriau susipažinti su tarmių fonetika, skaitė bendrosios ir lietuvių kalbos fonetikos paskaitas, paskelbė straipsnių (daugiausia „Lietuvių enciklopedijoje“) apie lietuvių kalbos garsus ir priegaides, fonetiką ir rašybą. Yra nubraižęs beveik visų lietuvių bendrinės kalbos garsų schematizuotas palatogramas. Jo naudotasi vadinamąja palatografija – eksperimentinės fonetikos metodu, kuriuo iš lietimosi prie gomurio vietų netiesiogiai nustatomi liežuvio judesiai ir aprašomos garsų fonetinės ypatybės.

1940–1944 m. buvo Vilniaus universiteto docentas ir profesorius, dėstė lietuvių dialektologiją, fonetiką, leksikologiją, vardyną (onomastiką), lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką, baltų  kalbotyros įvadą.

Įsteigus Lituanistikos institutą, 1939–1941 m. vadovavo Lietuvių kalbos skyriui, o 1941–1944 m. – Mokslų akademijos Lietuvių kalbos institutui.

Buvo Terminologijos, Rašybos reformos, Pavardžių ir vietovardžių komisijų narys, Valstybės tarybos patarėjas terminologijos klausimais. Skaitė daugiausia pranešimų iš visų savo kolegų visuotiniuose „Lietuvių kalbos draugijos“ susirinkimuose.

Vienas iš bendrinei kalbai skirto žurnalo „Gimtoji kalba“ steigėjų ir redakcijos narių. Daug įtakos bendrinės kalbos vartosenai turėjo trumpi jo patarimai įvairiais kalbos praktikos, jos ugdymo klausimais, skelbti „Gimtosios kalbos“ žurnalo „Klausimų kraitelės“ skyriuje, taip pat ir „Kalbos skiltelėje“, 1938 m. spausdintoje „Lietuvos Aido“ dienraštyje. „Lietuvos Aido“ „Kalbos skiltelėje“ buvo paskelbta per 100 nedidelių A. Salio straipsnelių įvairiais lietuvių kalbos praktikos klausimais. Būtent šie trumpi kalbininko patarimai kreipė nuolatinį dėmesį į kasdieninę kalbos vartoseną, taisė kalbą, teikė naujų žodžių ir terminų, patarė, kaip vartoti įvairius žodžius ir konstrukcijas.

Su P. Skardžiumi redagavo L. Dambrausko sudarytą „Kalbos patarėją“. Rašė straipsnius į leidinius „Švietimo darbas“, „Lietuva“, „Tautos mokykla“, „Kalba“ ir daugelį kitų.

Prisidėjo prie atgauto Vilniaus krašto lietuviškų vietovardžių ir pavardžių sugrąžinimo. Buvo didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ komisijos narys. Nuo artėjančio fronto pavojų 1943 m. Kaune ir Salantuose išslapstė žodynų kartoteką.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis pasitraukė į Vakarus. Iki 1946 m. dėstė Vokietijos Greifsvaldo ir Tiūbingeno universitetuose. 1947 m. persikėlė į JAV. Prof. A. Senno padedamas pradėjo dirbti Pensilvanijos (Filadelfija) universitete. Iš pradžių dirbo docentu ir ekstraordinariniu profesoriumi, o nuo 1956 m. – ordinariniu profesoriumi. Skaitė baltistikos ir slavistikos kursus.

Įsitraukė į Pensilvanijos lingvistų gyvenimą, bendradarbiavo kalbinėje spaudoje, buvo įvairių komisijų ir draugijų narys, išeivijoje leidžiamos „Lietuvių enciklopedijos“ kalbotyros skyriaus redaktorius. Kartu su A. Sennu 1968 m. baigė leisti M. Niedermanno, F. Brenderio 1926 m. pradėtą „Lietuvių rašomosios kalbos žodyną“. Su A. Sennu parengė III–V šio žodyno tomus. Juos labai praturtino liaudies kalbos, ypač žemaičių, leksika, sutvarkė kirčiavimą. Pateikė ir lietuviškos leksikografijos, terminologijos bei jų raidos apžvalgą.

Gana kritiškai vertino sovietinę lietuviškąją leksikografiją ir terminologiją.

1968 m. dalyvavo Pirmojoje baltų kalbotyros konferencijoje Valstybiniame Pensilvanijos universitete. Parengė vardyną J. Andriaus sudarytam „Lietuvos žemėlapiui“ (1956). 1969 m. lankėsi Lietuvoje, rinko medžiagą istoriniam lietuvių kalbos žodynui.

Palaidotas Spryngfilde, Pensilvanijoje.

Didelis kalbinių studijų, straipsnių palikimas po A. Salio mirties buvo susistemintas ir išleistas keturiais „Raštų“ tomais (1979–1992) Romoje.

Daugiausia nusipelnė lietuvių dialektologijai. Domėjosi istorine dialektologija, stengėsi išsiaiškinti tarminių ypatybių atsiradimą, jų chronologiją, raidos etapus, tyrė praeities ekstralingvistinę situaciją. Ypač detaliai tyrinėjo žemaičių tarmę. Medžiagą tyrimams rinkdavo ir pats. Domėjosi tarmių istorija, tarminių ypatybių kilme. Istorinė dialektologija yra tampriai susijusi su kalbos istorija, fonetika, todėl intensyviai darbavosi ir šiose srityse.

Pirmasis parengė viso lietuvių kalbos tarmių ploto apžvalgą – tai 1935 m. hektografu išleistas jo paskaitų konspektas „Lietuvių kalbos tarmės“. Ši studija laikoma išsamiu ir aukštos mokslinės vertės mūsų tarmių aprašu. Papildė, patikslino ir detalizavo tarmių skirstymą, pateikė ryškesnį ir tikslesnį tarmių vaizdą, kartu paruošė ir pirmą lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Jam priklauso įvairių tarmių ir patarmių pavadinimų autorystė.

Išeivijoje labiausiai domėjosi leksikologija ir leksikografija. Daug nuveikė tirdamas tikrinius žodžius, toponimus. Pastarųjų studijos lėmė domėjimąsi baltų genčių praeitimi. Be visa ko stebėjo lietuvių bendrinės kalbos raidą, taisė į kalbos vartoseną patekusius klaidingus žodžius, posakius. Pats kūrė naujadarus.

Bene nuosekliausiai grynino to meto lietuvių bendrinės kalbos leksiką. Iš vartosenos gujo ne tik bažnytinio ir rusų raštinės žargono barbarizmus, bet jau ir tam tikrą tradiciją turėjusius vienos kalbos (rusų, gudų, lenkų, vokiečių) skolinius. Įprastai naujadarams jo imti žodžiai iš gyvosios kalbos, kiek pakeitus bei susiaurinus jų reikšmę. Grynindamas bendrinės kalbos leksiką, skeptiškai vertino tarptautinių žodžių gausą, todėl daugiausia rėmėsi tarmių žodžiais.

Buvo vienas įtakingiausių bendrinės sakytinės kalbos – tarties ir kirčiavimo – normintojų. Jo straipsniuose dėstomi lietuvių bendrinės sakytinės kalbos istorijos bruožai, nagrinėjami kitų kalbų tarties ir kirčiavimo pavyzdžiai, svarstomas bendrinės kalbos tarminis pagrindas, aprašomi tarties normų teikimo kriterijai.

Ypač ryškius pėdsakus paliko terminų ir naujadarų kūryboje. Kaip pats yra sakęs, naujadarus kurti jam sekėsi. Profesorius buvo vyriausybės patarėjas terminologijos klausimais, dirbo Valstybės taryboje, buvo kelių terminologijos komisijų pirmininkas bei narys ir įvairių mokslo bei technikos terminų kūrėjas. Pasiūlė nemažai trūkstamų naujadarų, tokių kaip pobūvis, rankinukas, senatis, staigmena, tarmėtyra ir kt.

Buvo vienas žymiausių lietuvių onomastikos tyrinėtojų. Ypač domėjosi lietuvių bei baltų vardynu. Reikšmingos jo studijos apie senuosius lietuvių asmenvardžius (pvz., Jogailą, Kęstutį, Margirį, Mindaugą, Žygimantą), jo nagrinėti daugelis krikšto vardų (pvz., Jackus, Jadvyga, Jokimas, Jokūbas, Juozapas, Marija, Ona), pavardės (pvz., Donelaitis, Ivinskis, Juška) ir vietovardžiai (pvz., Karaliaučius, Kaunas, Kėdainiai, Klaipėda, Maskva). Gausiai medžiagos šia tema paskelbta enciklopedijose ir kituose leidiniuose. Ypač daug prisidėjo prie Lietuvos vardyno atnaujinimo. Jo dėtos didelės pastangos, kad suslavintos pavardės ir vietovardžiai atgautų autentišką lietuvišką ar baltišką pavidalą.

Savo plačia moksline ir visuomenine veikla sutvirtino lietuvių bendrinės kalbos pamatus, o lietuvių kalbotyrą pakylėjo į aukštesnį lygį, artimą to meto pasauliniams standartams.