Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 |
---|---|---|---|---|---|---|
02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 |
09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 |
16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 |
23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 |
30 | 31 |
Sukurta 2015-12-14
Atnaujinta 2015-12-29
Skersys Steponas
Gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime.
Augo keturių vaikų šeimoje. Būdamas 18 metų mokėsi Palangos gimnazijos 6-toje klasėje, nes karo metai sutrukdė mokslams. 1946 m. kovo mėn. plėšikaujantys Darbėnų enkavėdistai sušaudė jo motiną. Per laidotuves Steponas prisiekė surasti žudikus, tačiau namo sugrįžti negalėjo, nes po motinos laidotuvių namus apsupo čekistai. Visiems keturiems vaikams teko slapstytis. Broliai Steponas ir Antanas išėjo į pogrindį. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Palangos „Narimanto“ partizanų kuopą subūrė trys gimnazistai: Steponas Skersys-Kovas, Antanas Skersys-Genys (g.1928 m.), Apolinaras Grabys-Vaidila (g.1927 m.) [2]. Į ją įsitraukė visi suspėję pasitraukti „Pušies“ LLA kuopos nariai [3].
Kurį laiką Steponas Skersys buvo kuopos vado A. Grabio-Vaidilos pavaduotoju [1]. 1947 m. balandžio 27 d. Žibininkų kaime, Vilimo kalvelėje išduoti žuvo „Narimanto“ kuopos vadas A. Grabys-Vaidila bei jo pavaduotojas A. Jurevičius-Sakalas. S. Skersiui pavyko išsiveržti iš enkavėdistų apsupties. Jis perėmė „Narimanto“ kuopos vado pareigas [3]. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku [1].
Keletą metų slapstėsi Lazdininkų kaime, Grabių sodyboje iškastame bunkeryje. 1949 m. kaimynui įdavus, namai buvo apsupti čekistų. Jonui Šlymui-Petrui pavyko pabėgti [2], o Steponas Skersys-Kovas per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą, netekęs sąmonės paimtas į nelaisvę [1]. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje, atgavęs sąmonę, plėšdavo tvarsčius, kad nukraujuotų [2]. Vieni šaltiniai teigia, kad Steponas Skersys mirė Kretingos ligoninėje [1], kiti – kad mirė kelyje vežamas į Vilnių [2].
Steponas Skersys buvo pirmasis ir ilgiausiai išsilaikęs partizanas Palangos apylinkėse [2]. Amžininkų liudijimu „jis skleidė tokią gaivią patriotizmo šviesą, kad žmonėms atrodė tarsi gyva legenda, o jam legendiniai buvo Montė, Vaidila, Audra. Už jo, gyvo ar mirusio galvą, buvo pažadėti šeši tūkstančiai rublių. Išdavikų neatsirado“ [4].
Literatūra ir šaltiniai
- KUODYTĖ, Dalia; PEIKŠTENIS, Eugenijus; ŽYGELIS, Dalius. Už laisvę ir tėvynę. LGGRTC, 2007, p. 183, 311.
- JUREVIČIŪTĖ, Marytė. Apie Palangos kuopą. Iš partizanai.org [interaktyvus]. [b.v.]: [b.d.] [žiūrėta 2015 m. gruodžio 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3644-apie-palangos-kuopa>.
- VOVERIENĖ, Ona. Žuvusiųjų kraujas beldėsi į jos širdį… ir ji negalėjo nerašyti. XXI amžius, 2004, sausio 7, p. 6.
- KAČERAUSKIENĖ, Aldona. Visą laiką tikėjau, kad Lietuva bus laisva. XXI amžius, 2003, kovo 5, Nr. 18, p. 3.