Songailaitė-Balčikonienė Regina

Songailaitė-Balčikonienė Regina

Regina Songailaitė-Balčikonienė gimė 1922 m. rugsėjo 20 d. Kartenoje, Kretingos rajone.

Mirė 2007 metų rugsėjo 2 dieną Vilniuje.

Dailininkė scenografė, Kretingos rajono Garbės pilietė.

Regina Songailaitė-Balčikonienė Kretingoje gyveno iki 8-erių metų.

1932–1941 m. mokėsi Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos („Saulės“) gimnazijoje. 1941–1945 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo grafikos specialybę, 1945–1948 m. – scenografijos specialybę, baigė su pagyrimu.

Nuo 1948 m. dirbo Vilniaus operos ir baleto teatro dailininke, nuo 1958 m. – vyr. dailininke. 1978 m. išėjo į pensiją.

1980–1985 m. Dailės akademijoje dėstė scenografiją. Suteiktas docentės pedagoginis laipsnis. Ilgą laiką vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos scenografijos sekcijai.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre yra sukūrusi dekoracijas ir kostiumus per 100 operų ir baletų spektaklių. Tarp jų – „Traviata“, „Madam Baterflai“, „Toska“, „Lohengrinas“, „Bohema“, „Aida“, „Gražina“, „Don Kichotas“, „Vaiva“, V. Klovos „Duktė“, įvertinta Respublikos premija, „Hofmano pasakos“, režisuotos Juozo Grybausko, „Faustas“, „Demonas“, „Tanhoizeris“, „Sukilėliai“, „Legenda apie meilę“ ir kt. Ilgus metus buvo Operos ir baleto teatro vyriausiąja dailininke.

Ankstyviesiems scenovaizdžiams būdinga romantinis pakilumas, tapybiškumas, vėlesni kūriniai monumentalūs, sąlygiški, stilizuotų formų.

Kartu su vyru tekstilininku Juozu Balčikoniu yra „aprengę“ ne vieną liaudies ansamblį („Rasa“, „Sutartinė“ ir kt.), taip pat – ir ilgus dešimtmečius mūsų kraštą reprezentavusią „Lietuvą“.

Nuo 1950 m. kūrė tautinių drabužių eskizus respublikinėms dainų šventėms. Lietuvių tautai būdingus ornamentus ir spalvų derinius atgaivino Telšių „Masčio“, Alytaus „Dainavos“, Panevėžio „Ekrano“ kostiumuose. Tautiniams drabužiams sukurti ne tik eskizai, bet ir audinių projektai kiekvienai atskirai drabužio daliai. Buvo aplankyti visi muziejai ir ištyrinėta visa sukaupta etnografinė medžiaga, susijusi su tautiniais drabužiais, – padaryta daug piešinių kopijų.

1970, 1974 ir 1976 m. teko dirbti Mongolijoje, padėjo pasiruošti parodomajam koncertui Maskvoje.

Už scenografijos kūrybą apdovanota Maskvos dailės akademijos sidabro medaliu.

Nuo 1951 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dailės parodose dalyvauja nuo 1950 m. LTSR nusipelniusi meno veikėja (1959), LTSR valstybinės premijos laureatė (1960). Yra dalyvavusi daugelyje bendrų Dailininkų sąjungos parodų. Dalis jų buvo Maskvoje ir Peterburge, taip pat Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Kretingoje – grafų Tiškevičių rūmuose, JAV. Surengė 5 autorines parodas. Už kūrybinius darbus apdovanota medaliais ir diplomais bei Respublikine premija.

Dailininkės kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

1970 m. drauge su vyru išleido knygą „Tautiniai drabužiai: pagyvenusių žmonių šokių kolektyvams“.

Bendradarbiauta su Kartenos bendruomene. Pirma dovana jai – tai 1999 m. sukurtas bei Prezidentūroje patvirtintas Kartenos herbas ir vėliava. Kartenos slaugos namams padovanoti 7 religinės tematikos paveikslai, mokyklos vestibiulyje nupieštas pano su stilizuotomis Kartenos apylinkėmis ir herbo ženklu, miestelio Lurdo koplyčioje nutapytos šešios kompozicijos, kuriose pavaizduota 10 angelų.

2002 m. gegužės 30 dieną už nuopelnus krašto kultūrai suteiktas Kretingos rajono Garbės pilietės vardas.

Sūnus Kęstutis Balčikonis taip pat pasirinko dailininko kelią.

Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.