Šopara (Šoparas) Ignotas

Sukurta 2013-02-07

Atnaujinta 2013-02-07

Šopara (Šoparas) Ignotas

Ignotas Šopara (Šoparas) [1]

Gimė 1864 metų balandžio 10 dieną (kitur – kovo 29 d.) Martynaičių kaime, Kretingos rajone.

Mirė 1931 metų gruodžio 15 dieną Perlojoje, Varėnos rajone, Alytaus apskrityje.

Kunigas, knygnešys, lietuviškos spaudos platinimo organizatorius Vilnijoje.

Baigė Palangos progimnaziją. 1888 m. įstojo į Mogiliovo arkivyskupijos dvasinę seminariją Peterburge ir baigė keturis kursus [1]. Po metų įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1894 m. [2]. Seminarijoje pasireiškė kaip veiklus lietuvis. 1894 m. birželio mėn. įšventintas į kunigus ir paskirtas Švenčionių parapijos vikaru. Čia prasidėjo jo, kaip lietuvybės puoselėtojo, knygnešystės organizatoriaus veikla. Palaikė ryšius su Vilniuje kunigavusiu Juozu Ambraziejumi. Iš Vilniaus gautą lietuvišką spaudą platindavo parapijoje, perduodavo platinti vietiniams knygnešiams. Bažnyčioje sakė lietuviškus pamokslus, subūrė lietuvių chorą, mokė vaikus lietuviško katekizmo, ragino žmones valdžios įstaigose kalbėti lietuviškai [1].

1897 m. perkeltas į Kalvius (Kaišiadorių r.). Rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, lietuvybės skleidimu per bažnyčią. Už lietuviškus pamokslus ir lietuvių kalbos vartojimą bendraujant su tikinčiaisiais lenkų dvarininkų įskųstas Vilniaus kurijai ir po 3 mėn. iškeltas vikaru į Drujos parapiją (Baltarusija) [1]. 1898 m. perkeltas į Dysną, vėliau paskirtas Graužiškių (Baltarusija) klebonu, 1900 m. – Labanoro klebonu [2]. Už lietuviškų pamokslų sakymą 1902 m. perkeltas į Lydą ir pažemintas pareigose – paskirtas vikaru. 1902 m. perkeltas į Ceikinius (Ignalinos r.). Būdamas Ceikinių filialistas vėl rūpinosi lietuviškų knygų platinimu, palaikė ryšius su kunigais bendraminčiais, iš jų gaudavo lietuviškos spaudos. Gindamas savo teises, dar 1902 m. rašė „Apskelbimą“ į lietuvių spaudą („Varpą“ ir leidžiamus JAV laikraščius). Rašė skundus Vilniaus vyskupijos administracijai. Pramintas „kietu žemaičiu“ [1]. 1903 m. perkeltas į Yviją (Baltarusija) vikaru, 1905 m. – į Varanavą (Baltarusija) klebonu [2].

Parengė ir išleido „Trumputį lietuviškai–rusišką kalbamokslėlį“. Daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai propaguoti, lietuviškoms knygoms platinti [2]. Už lietuvybės puoselėjimą, lietuviškos spaudos platinimą, nepalankias korespondencijas apie lenkų ponų antilietuvišką, antihumanišką veiklą šešiolika kartų buvo keliamas iš parapijos į parapiją Lietuvoje ir Baltarusijoje [1]. 1907 m. nublokštas į Gelčiną (Baltarusija) [2]. Būdamas Gelčino (Balstogės aps.) parapijos klebonu, ragino kunigus, kad šviestų nutaustančius lietuvius ir atitaisytų Vilniaus vyskupų padarytą žalą. Ragino steigti mokyklas, organizacijas, ūkio kuopas [3]. Aktyviai dalyvavo lietuviškoje spaudoje, rūpinosi dėl lietuviškų mokyklų. Domėjosi etnografija, rinko medžiagą. 1909 m. paskiriamas Ceikinių (Ignalinos r.) klebonu, 1910 m. perkeliamas į Perloją (Varėnos r.) filialistu. 1910 m. buvo areštuotas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą [2], nes keliąs neapykantą rusams, prikalbinėjąs stačiatikius pereiti į katalikus, draudžiąs mokiniams lankyti tas mokyklas, kur mokytojai rusai [3]. Už Perlojos parapijiečių užstatą paleistas. 1911 m. išteisintas. 1912 m. vėl uždarytas, už užstatą paleistas, 1915 m. išteisintas. Nenustojo rūpintis lietuvybės Vilniaus krašte gaivinimo reikalais, kur galėdamas gynė lietuvių tautos ir kalbos teises. Bendradarbiavo „Viltyje“, „Šaltinyje“, „Draugijoje“ [2]. „Draugijoje“ 1911 m. I. Šopara rašė apie reikalą naujame brevioriuje atskirti Lietuvos šventuosius globėjus nuo lenkų [3]. 1919 m. paskiriamas klebonu į Dusmenis, 1920 m. - į Nemajūnus (Prienų r.), 1927 m. - į Kernavę. 1929 - 1930 m. gyveno Akmens bažnytkaimyje (Varėnos r.), o 1930 m. vėl apsigyveno Perlojoje [2]. 1930 m. Lietuvos valdžia jam paskyrė veikėjo pensiją [3], kaip tautinės sąmonės žadintojui [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. KALUŠKEVIČIUS, Benjaminas; ir MISIUS, Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864-1904 m. Vilnius: Diemedis, 2004, p. 475-476. ISBN 9986-23-117-5.
2. Šoparas Ignotas. Iš Lietuvių kalbininkų sąvadas [interaktyvus]. [b. v.]: [b. l.], 2000 [žiūrėta 2007 m. birželio 19 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ipc.lt/21z/mokymas/intermok/projektai/kalbininkai/Projektas/Kalbininkai/Soparas_Ignotas.htm>.
3. VAIŠNORA, J. Šopara Ignotas. Iš Lietuvių enciklopedija. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964, t. 30, p. 77.

Parengė Birutė Naujokaitienė, 2007