Šorys Tadas

Šorys Tadas

Tadas Šorys gimė 1979 m. rugpjūčio 14 d. Klaipėdoje.

LR meno kūrėjas – medžio drožėjas, juvelyras.

Tadas Šorys yra garsių Kretingos medžio drožėjų giminės, kurioje medžio drožyba keliauja iš kartos į kartą, atstovas: Juozas Lukauskas – jo prosenelis, Feliksas Lukauskas – senelis, o tėvas Stanislovas Šorys – gintaro apdirbimo meistras. Dėdė, tėvo brolis, gyvenantis Maskvoje, – Rusijos dailininkų sąjungos narys.

Nuo mažumės senelis įsileisdavo į dirbtuves, o anūkas stebėdavo meistrų darbą, pats drąsiai imdavo kaltus. Iš prosenelio bei senelio paveldėjo dalį įrankių.

Jaunystėje mėgo sportą – žaidė krepšinį, futbolą „Minijos“ komandoje. Domėjosi technika, perdirbinėjo automobilius.

1997 m. baigė Kretingos katalikiškąją vidurinę mokyklą (dabar – VšĮ Pranciškonų gimnazija). 1997–2000 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aviacijos institute studijavo radioelektroniką. Vėliau Klaipėdos universitete – laivų inžineriją. Ne vienerius metus dirbo garso aparatūros montuotoju. Automobiliuose jo sumontuota aparatūra garso kokybės varžybose yra užėmusi ir pirmą, ir kitas prizines vietas.

Vėliau ėmėsi individualios veiklos. Drožyba tapo darbu ir laisvalaikiu. Drožinėjo kasdien nuo 8 iki 20 val.

Savo mokytoju menininkas laiko tautodailininką Raimundą Puškorių, kuris pradėjo vežtis jį į drožėjų stovyklas.

Tadas Šorys eina šiek tiek kitu keliu negu tradiciniai tautodailininkai: kūrėjo kryptis – profesionalizmo link. Mokosi jis iš tų, kuriems svarbu profesionalumas, kurie turi savitą unikalų stilių, kuriems svarbu tai, kas nauja, įdomu ir neįprasta. Menininkas žavisi skulptorių Leono Žuklio bei Leono Striogos kūryba.

Kūrėją domina senovės baltų tematika, todėl ir darbai – skulptūros, koplytstulpiai bei kiti mažosios architektūros elementai – nukelia į slėpiningą protėvių pasaulį (skulptūros „Neptūnas“, „Piliakalnis“).

Ragavus tiksliųjų mokslų, meistrui paklūsta brėžiniai. Naudingi ir piešimo įgūdžiai. Anatomijos knygos padeda atrasti detales, nenukrypti nuo jų.

T. Šorys nėra tradicinis drožėjas, kuriantis tiesiog iš akies, kai pamatęs rąstą imasi įgyvendinti sumanymą. Visų pirma jis nusipiešia eskizą. Pagal natūrą yra perfekcionistas ir darbo nepradeda, jei eskizas nėra išbaigtas 100 proc. Vėliau pagal eskizą lipdo ir tik tada drožinėja tikrąjį kūrinį, prie kurio taiko medžiagą. Daugiausia jo drožinių – ąžuoliniai.

Kūryba įvairialypė: tai – ir monumentalūs medžio drožiniai, ir nedidelės, moderno bruožų turinčios skulptūros, ir baldai, ir interjero puošybos detalės. Pačiam kūrėjui mieliausias darbas – privataus namo savininko užsakyta lubų sija su delfinais.

Monumentalūs darbai – koplytstulpis ir skulptūros „Angelas“, „Žolininkas“ – puošia Senosios Įpilties, koplytstulpis „Šv. Kajetonas“ – Jokūbavo kaimą, skulptūra „Apuokas“ – Kartenos miestelį. Skulptūra „Miškinis“ stovi Mikoliškių girininkijoje, skulptūra-rodyklė rodo kelią į Piliakalnio kaimą. Skulptūros „Saulės beieškant“, „Vėjas“ pastatytos Šventojoje. 2020 m. Kretingalės kultūros centro projektui sukurta plokštė „Paukščiai“.

T. Šorio skulptūra „Karta po kartos“ papuošė „Omnitel“ bendrovės pastato Klaipėdoje interjerą. Skulptūra „Pelėda“ tapo respublikinio profesoriaus Vytauto Liutiko vardo jaunųjų matematikų konkurso pereinamuoju prizu.

Daug T. Šorio darbų – privačių užsakovų valdose ar tautodailės kolekcijose.

Nuo 2007 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Jis yra Kretingos rajono tautodailininkų klubo „Verpstė“ narys. Vienas iš kalėdinės mugės „Ar yra sniego, ar ne, vis tiek Kalėdos“ organizatorių Kretingos miesto Rotušės aikštėje.

2012 m. Lietuvos meno  kūrėjų asociacijos ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos apdovanotas už jaunojo kūrėjo pasiekimus ir nuopelnus puoselėjant lietuvių tautodailę ir pripažintas Metų tautodailininku.

2014 m. suteiktas Lietuvos Respublikos Meno kūrėjo statusas, įteikta Kretingos r. Kultūros ir meno premija, respublikinės liaudies meno parodos-konkurso „Aukso vainikas“ Klaipėdos ture nominacijoje „Kryždirbystė “ laimėta I vieta.

Pradėjęs kūrybinį kelią medžio skulptūra, ilgą laiką skaptavęs medį, ilgainiui T. Šorys atitolo nuo šeimos vyrų tradicijos drožti skulptūras, ėmėsi medžio ir gintaro juvelyrikos. Kuria seges, pakabukus, auskarus, apyrankes, vėrinius. Papuošalai iš raudonmedžio, ąžuolo, lengvi, labai kruopščiai išdailinti įvairiais raštais.

Dar vėliau išbandė gintaro ir žalvario dermę juvelyrikoje. Jos subtilybių išmoko gan greitai – vos per dvi savaites, nes turėjo puikų mokytoją – juvelyrą Žydrūną Einars iš Kartenos.

Kuriant papuošalus tautodailininkui pravertė įgyta medžio skulptoriaus patirtis. Kalant medį, iš didelės formos einama į mažesnę, o juvelyrikoje – atvirkščiai, iš mažos – į didelę.

Pagrindiniai darbų užsakovai yra iš JAV, Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos. Taip pat ir lietuviai.

Menininkas dalyvavo daugelyje parodų ir konkursų: 1998 m. – respublikinė tautodailės paroda Vilniuje; 2002 m. – Kretingos krašto kuriančių žmonių darbų paroda; 2007 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus tautodailininkų bendra paroda Seinuose, Lenkijoje; 2009 m. – Klaipėdos krašto tautodailininkų kūrybos zoninė paroda Klaipėdoje; 2014 m. – respublikinė Dainų šventės paroda Vilniuje; 2008, 2010, 2011, 2013, 2014, 2018, 2020 m. – respublikinės parodos-konkurso „Aukso vainikas“ Klaipėdos turai; 2020 m. – Kretingos krašto kuriančių žmonių kūrybos darbų paroda „Tautodailė – širdies šneka“.

Yra daugelio juvelyrikos parodų Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje dalyvis.

Meno kūrėjas dalyvauja kūrybinėse stovyklose: 2001,  2002 m. drauge su kitais tautodailininkais medžio drožėjų stovykloje Kretingoje drožė Astronominio kalendoriaus su Saulės laikrodžiu skulptūras; 2004, 2005 m. Kretingos medžio drožėjų kūrybinėje stovykloje išdrožtomis skulptūromis puošė Kretingos miesto parką, rajono piliakalnius; 2006 m. – medžio drožėjų kūrybinė stovykla Šventojoje; 2009 m. dalyvavo medžio drožėjų ir floristų edukaciniame seminare „Amatas – gyvenimo pamatas“ Agluonėnų etnografinėje sodyboje.

T. Šorys priklauso meno kūrėjų grupei „Meistrai ir kūrėjai“, kuri siekia labiau įtvirtinti tautodailininkų statusą, kad amatininkų mugėse atsiskirtų nuo masinės produkcijos perpardavinėtojų, apsimetančių, jog prekiauja savo rankų darbo kūriniais. Liaudies kūrėjų Lietuvoje nedaugėjant, norima sutvirtinti šalies tautodailės „stuburą“.