Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 |
---|---|---|---|---|---|---|
02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 |
09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 |
16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 |
23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 |
30 | 31 |
Sukurta 2012-11-28
Atnaujinta 2012-11-28
Šulcas Fabijonas
Fabijonas Šulcas [4]
Gimė 1898 metų gegužės 2 dieną Veliuonoje, Kauno apskrityje.
Mirė 1984 metų kovo 6 dieną Darbėnuose, Kretingos rajone.
Dailininkas, pedagogas.
Pradžios ir vidurinį mokslą baigė Telšiuose [1]. Pirmojo pasaulinio karo metais jo šeima pasitraukė į Rusiją. Ten šeima neteko tėvo, ir motina su aštuoniais vaikais grįžo į Lietuvą. Nuo 1920 m. studijavo J. Vienožinskio vadovaujamuose piešimo kursuose, 1922 m. perorganizuotuose į Kauno meno mokyklą. Šią mokyklą baigė 1923 m., įgydamas mokytojo kvalifikaciją. Toliau mokslus tęsė Kauno meno mokyklos Tapybos studijoje [2]. 1924 m. mokytojų tarybos nutarimu pelnė pagyrimą už tapybos darbus [1]. Mokyklą F.Šulcas baigė 1928-aisiais, įgydamas dailininko tapytojo vardą [2].
1920–1922 m. dirbo Kauno radijo stotyje jaunesniuoju radijo telegrafininku, 1920–1922 m. – Geležinkelio valdyboje braižytoju, 1923–1928 m. Kauno mergaičių mokytojų seminarijoje piešimo ir braižybos mokytoju [1].
Gavęs valstybės stipendiją 1928-1929 m. studijavo Paryžiuje. Grįžęs į Kauną surengė peizažų parodą [2].
1929 m. grįžęs į Lietuvą ir nepritapęs prie laikinosios sostinės šurmulio, į kontempliaciją linkęs menininkas nusipirko nedidelį ūkį Medšarkės kaime, netoli Darbėnų. 1932-1949 m. dirbo Kretingos pranciškonų gimnazijoje piešimo ir braižybos mokytoju, o nuo 1945-ųjų iki pat išėjimo į pensiją Darbėnų progimnazijoje dėstė piešimą, braižybą bei rusų kalbą. Visi pažinojo ir gerbė F. Šulcą kaip gimnazijos mokytoją, bet kartu žinojo jį esant tapytoją, kuris mokėsi Paryžiuje. Tačiau jis niekada neturėjo didelių meninių ambicijų, buvo tylus, mąslus, doras žmogus, mokytojas, gausios šeimos tėvas ir maitintojas [2]. Jam buvo suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas, apdovanotas dviem medaliais, „Už darbo šaunumą“, garbės ir padėkos raštais [3].
Tik išėjęs į pensiją, F. Šulcas ėmė tapyti ciklą, kurį pavadino „Žmogaus nemirtingumas“ (1962-1970 m.). Idealaus pasaulio, taikaus sambūvio viziją F. Šulcas bandė materializuoti paveiksluose, kupinuose alegorijų, metaforų, emblemų, utopinių rojaus žemėje vaizdinių [2]. Šis ciklas vienintelį kartą buvo rodytas 1970 m. dviejose parodose: Klaipėdos dramos teatre ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje [1].
Fabijonas Šulcas palaidotas Darbėnų kapinėse [1].
Literatūra ir šaltiniai
- ŠČIGLIENĖ, Vaida. Fabijonas Šulcas. Iš VDA muziejus: Parodos [interaktyvus]. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos muziejus, 2005 [žiūrėta 2007 m. spalio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://vdamuziejus.mch.mii.lt/F_Sulcas%20.htm>.
- BUDRECKA, Emilija. Kas tas Fabijonas Šulcas? Literatūra ir menas, 2005, gegužės 6, p. 6.
- ŠERNAS, Pranciškus. Kūryba – ne vienspalvė diena. Klaipėda: P. Šerno leidykla, 1997, p. 312-322. ISBN 9986-9086-7052-1-4.
- Šulcas Fabijonas - dailininkas, pedagogas. Iš PAULIKIENĖ, Danutė. Žymūs Darbėnų krašto žmonės: kūryba - gyvenimo dalis [spausdinta kompiuteriu]. Darbėnai: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filialas, 2008, p. 9.