Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 | 02 | 03 |
---|---|---|---|---|---|---|
04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 |
11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 |
18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 |
25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
Sukurta 2020-09-04
Atnaujinta 2020-09-04
Vaičikauskis Vytautas
Vytautas Vaičikauskis. Nuotr. Dariaus Šypalio, 2016 m.
Vytautas Vaičikauskis gimė 1930 m. vasario 6 d. Kretingos r. Kniežų k.
Tautodailininkas, medžio drožėjas, dievdirbys.
Mirė 2020 m. gegužės 25 d. Palaidotas Grūšlaukės kapinėse.
Vytautas Vaičikauskis 45 gyvenimo metus praleido gimtajame Kniežų kaime. Šeimoje augo 7 vaikai. Jis visada buvo ligotas dėl vaikystėje sužalotos kojos.
Nuo mažens ką nors kurdavo. Ganydamas gyvulius su kitais piemenimis išdroždavo kokį arklį ar šunį.
Būdamas 38-erių vedė Stasę Abrutytę iš Salantų. Užaugino 3 sūnus ir dukterį. Dirbo kolūkio sandėlininku. Kai buvo išardyti kolūkiai, nukeldinti Kniežų vienkiemiai, su šeima įsikūrė Kumpikų kaime. Ūkininkavo.
Rimčiau domėtis drožyba V. Vaičikauskis pradėjo tik prieš pat pensiją. Pats pasigamino kaltus. Prie namų buvo įsikūręs dirbtuves ir savotišką nuosavą muziejų.
Neišėjęs jokių mokslų, drožė šventųjų figūrėles kaip mokėjo, įdėdamas ne tik visus gebėjimus, bet ir meilę medžiui bei protėvių tradicijoms, kaip senieji meistrai.
Bažnyčiose valandų valandas stebėdavo šventųjų veidus. Grįžęs pieštuku ant medžio persipiešdavo tuos veidus ir skaptuodavo kaltais. Vėliau idėjų sėmėsi iš aplinkos, Lietuvos istorijos knygų, žurnalų.
Pirmąjį drožinį – Dievo Motiną – padarė iš tėviškėje Kniežuose vėtros išverstos liepos. Daugiausiai ir drožė iš liepos medžio. Drožinėdavo tik žiemos metu. Pavasarį dirbinius šlifuodavo, dažydavo, dailindavo.
Populiariausi dirbiniai – Rūpintojėliai. Pagal žmonių užsakymus darydavo skulptūras koplyčioms ar ant kapų. Darbų nepardavinėjo, nebent drožė už dažus. Šventųjų figūrėles spalvino aliejiniais dažais.
Drožė Jėzaus skulptūras – Nukryžiuotąjį, Laiminantį, Gailestingąjį, Dievo Motiną Mariją – su Kūdikėliu, Sopulingąją, Dangaus Karalienę. Yra išdrožęs ir daugybę paprastų kaimo žmonių figūrėlių. V. Vaičikauskio žmonės, šventieji ir angelai – itin paprasti, bet sušildyti meistro rankų ir širdies šiluma.
Daugybę šventųjų V. Vaičikauskis išdovanojo žmonėms ir bažnyčioms: Grūšlaukės bažnyčioje stovi jo išdrožtas šventasis Kazimieras, virš durų iškelti du angelai su trimitais, skelbiantys Paskutiniojo teismo dieną. Šventųjų skulptūrų dievdirbys yra padovanojęs Salantų ir Žemaičių Kalvarijos bažnyčioms. Kumpikų kaimo koplytėlėse, ant maro kapų ar pavienėse žmonių sodybose įkurdinti jo išdrožti šventieji.
Gausią meistro dirbinių kolekciją yra įsigijęs Kretingos muziejus. Viena iš skulptūrų – Vytauto Didžiojo, kuria drožėjas itin didžiavosi.
Pirmoji V. Vaičikauskio paroda įvyko 2000 m. per naujosios Grūšlaukės Šv. Jono Nepomuko bažnyčios konsekravimo iškilmes.
Darbai eksponuoti kone visoje Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, prie Ventės rago ir kt.
2008 m. tarp 50 Klaipėdos apskrities tautodailininkų, regioniniame ture besivaržančių dėl Geriausio liaudies meistro nominacijos – Aukso vainiko – už darbus vaizdinės dailės srityje V. Vaičikauskiui komisija skyrė antrąją vietą.
Literatūra ir šaltiniai
- Anketa „Liaudies meistras. Kūrybos raiška“. Sudarė Alė Počiulpaitė. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. XX, f. b. nr. 119.
- Mirė. Pajūrio naujienos, 2020, birželio 5, p. 16.
- NEMEIKAITĖ, Kamilė. Kumpikų kaimo drožėjas svajoja apie nuosavą muziejų. Pajūrio naujienos, 2004, rugsėjo 10, priedas „Smiltys“, p. 1.
- STONKUVIENĖ, Laima. Tarp geriausių metų liaudies meistrų – trys kretingiškiai. Švyturys, 2008, liepos 26, p. 12.
- ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Nueinančios kartos dievdirbys. Pajūrio naujienos, 2016, spalio 28, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 11, 13.