Vaišnorienė Rūta

Vaišnorienė Rūta

Rūta Vaišnorienė

Rūta Vaišnorienė gimė 1928 m. gegužės 13 d. Kretingoje.

Tautodailininkė, audėja.

Gimė Kretingoje, gyveno dabartinėje Klaipėdos gatvėje, Onos ir Tado Bendikų šeimoje, kurioje augo su seseria Jadvyga ir broliu Tadu. Kai Rūta buvo 5–6 metų, tėvai išsikraustė į Žygų kaimą, priešingoje Dupulčių pusėje. Tėvas dirbo liejykloje Klaipėdoje. Mama audė drabužius, paklodes.

Besibaigiant karui šeimai teko sėdėti viename bunkeryje su besitraukiančiais vokiečių kareiviais. Bendikų namai buvo apstatyti jų patrankomis. Tėvų sodyboje buvo įsikūrę ir rusai.

Šeimoje iš trijų vaikų Rūta buvo vyriausia. Nuo mažumės stebėdavo audžiančią mamą, jai nematant įsiropšdavo į stakles, greit išmoko apmesti, tapo mamos talkininke, o jau būdama 12 metų audė greičiau už ją. Išsiausdavo visus drabužius – nuo plonos drobės palaidinei ligi margų vilnonių audinių sijonams – sau ir visiems namams „bieliaus“ patalynei, medžiagos vyriškiems kostiumams.

Pokariu, būdama 18-kos, ištekėjo už kretingiškio elektriko Alfonso Vaišnoro. Išėjo iš tėvų, dirbo savo žemę ir kolūkyje sąskaitininke. 1950 m. iš Žygų kaimo kartu su vyru išsikraustė gyventi į Kretingą. Dirbo duonos parduotuvėje.

Pardavėjos darbą, dirbtą 20 metų, turėjo palikti dėl sveikatos – patyrė stuburo traumą. Vėl austi pradėjo po beveik 30 metų pertraukos. Kaimynė audėja pasiūlė austi rankšluosčius, šalikus. Tada jai stipriai pravertė ankstyva darbinė patirtis bei įgūdžiai, nes ėmėsi vaikystėje išmokto amato. 1970 m. sėdo prie audimo staklių, kurias jai padarė žentas. Perkopusi savo 30-metį pradėjo namudinį darbą – įsidarbino tuometinėje Plungės liaudies gaminių įmonėje „Minija“. Ausdavo lino rankšluosčius, servetėles, lovatieses, medvilninius ir vilnonius šalikus. Įmonėje išdirbo per 20 metų, kol išėjo į užtarnautą poilsį.

Nuosavomis didžiosiomis – 1,5 m pločio – staklėmis R. Vaišnorienė audė lino užuolaidas su šilku.

Ilgainiui išgarsėjo kaip viso Klaipėdos krašto audėjų audėja, apvažiavo Lietuvą – būdavo kviečiama į tautodailės muges, miestų šventes, uostamiestyje kruiziniais laivais atplaukusiems užsienio svečiams demonstruodavo senąjį lietuvių amatą bei išsaugotas tradicijas.

Kretingiškės tautodailininkės Stanislavos Daukšienės paraginta, surengė keletą parodų ir 2000 m.  įstojo į tautodailininkų gretas.

Jau būdama pensinio amžiaus, įgudo – tuomet pirmoji visoje Žemaitijoje – austi, kaip ji vadina, skudurinius „dekius“ – kilimus iš spalvotų medžiagų atraižų.

Jaunystėje gerai išmoktas amatas ne tik pelnė jai duoną, bet ilgainiui išvedė į žmones. Per šventes, sėdėdama staklėse, savo audiniais ji populiarindavo Lietuvos tautodailę, šio amato mokydavo jaunimą, o austi skuduriniai kilimai buvo tapę savita jos vizitine kortele. Miesto šventėse bei mugėse ne tik sėdėdavo staklėse, bet ir viliojo praeivius savo nepaprastai skaniu ir svaiginančiu širšių medumi, neoficialiai pelniusiu jai širšių medaus karalienės titulą.

R. Vaišnorienė – ir aktyvi visuomenininkė: Moterų kolegijos, „Bočių“ draugijos, katalikiškosios J. Pabrėžos švietimo grupelės narė.

Iš trijų R. Vaišnorienės vaikų jaunėlis Rimantas, pagal specialybę – choreografas, stebėdamas dirbančią motiną, pats išmoko austi ir yra išsiaudęs net užuolaidas.