Valančius (Valančiauskis, Volončevskis) Mykolas Julijonas

Valančius (Valančiauskis, Volončevskis) Mykolas Julijonas

Mykolas Julijonas Valančius gimė 1752 m. Medsėdžių kaime (dabar – Klausgalvų Medsėdžiai, Kretingos r.).

Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus tėvas.

Mirė 1828 m. Salantuose.

Iš Salantų metrikų knygų matyti, kad tose vietovėse Valančių gyventa jau XVII a. viduryje. 1585 m. Platelių valdos, kuriai priklausė Nasrėnai ir Klausgalvai, inventoriaus dokumentuose Valančių pavardės tarp baudžiauninkų nerandama. Tikriausiai jų čia dar nebuvo.

Mykolo Julijono Valančiaus šaknys – jo tėvo Martyno Valančiaus gimtinė Grabšyčių kaime Kūlupėnų seniūnijoje.

Manoma, kad Mykolo Julijono Valančiaus gimtinė – sodyba Klausgalvų Medsėdžiuose su maža trobele, įsispraudusia tarp buvusių Vaičiaus ir Vaitkaus ūkių.

Kiek M. J. Valančius turėjo brolių ir seserų, nėra tiksliai nustatyta. Žinoma apie seseris Oną, Joaną (ištekėjusi už Simono Žvinklio iš Skaudalių) ir Marijoną (ištekėjusi už Mikalojaus Stonkaus Nasrėnuose), taip pat turėjo už save jaunesnį brolį Kazimierą, su kuriuo labai artimai giminiavosi visa Valančių šeima. Žvinklių kiemas yra aprašytas M. K. Valančiaus apysakoje „Palangos Juzė“.

1795 m. vasario 3 d. Mykolas Julijonas Valančius susituokė su Ona Stonkaite (gim. 1770 m. Kūlupėnuose)  iš Nasrėnų. Santuoka įregistruota Salantų metrikų knygose. Jose tą pačią dieną yra įrašas ir apie kitas vedybas – Antano Gedrimo iš Nerėpų su Ona Valunčaite (Mykolo Julijono Valančiaus sesuo) iš Nasrėnų. Tokie dalykai buvo įprasti, nes vienu kartu galėjo iškelti dvejas vestuves.

Šeima buvo laisvi valstiečiai, priklausę pasiturinčiam ir šviesesniam kaimo žmonių sluoksniui. Nuomojo valaką žemės, vystė tradicinę grūdinę žemdirbystę ir gyvulininkystę. Mykolas Julijonas Valančius papildomai vertėsi pelningu kalvio amatu, sodyboje turėjo kalvę. Kalvystės amato mokėsi Prūsijoje, kur žmonės buvo religingi, blaivininkai, gerbiantys papročius. Tas vertybes jis skiepijo ir savo vaikams.

Mykolo Julijono ir Onos Valančių šeimoje gimė 11 vaikų. Juos tėvai krikštijo Kalnalio bažnyčioje. Du sūnūs – Juozapas ir Pranciškus – mirė vaikystėje. Taip pat neišgyveno 1810 m. gimusi dukra Ona. 1812 m. gimė dvynės Ona ir Antanina.

Akademiko Adolfo Jucio (bendraautoris – Juozas Mickevičius) rankraštyje rašoma, kad Valančių šeimoje augo penki vaikai: Marijona, Mykolas, Motiejus, Petronėlė ir Feliksas. Vyriausia – Marijona (g. 1796 m.). Mykolas Julijonas (1797–1859) buvo kunigas, benediktinų vienuolis. Palaidotas Kretingos senosiose kapinėse. Būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius (1801–1875) – ketvirtas vaikas šeimoje. Feliksas baigė medicinos mokslus Dorpato (dab. – Tartu) universitete. Mirė būdamas dar jaunas.

Sunkiu triūsu bendruomenėje įgijęs įtakingą socialinę padėtį, M. J. Valančius siekė bajorų luomo privilegijų ir lengvatų. Ano meto suvokimu, vienas iš bajoriškos kilmės požymių – sulenkinta pavardė. 1804–1807 m. Mykolas Julijonas Valančius ir jo seserys priėmė naują pavardės formą ir tapo Valančiauskiais (Volončevskiais).

Kitas bajoriškos kilmės požymis buvo santrumpos G.D. – Generosus Dominus (Kilmingasis ponas). Iš tikrųjų Valančių giminė, bažnytiniuose dokumentuose pradėjusi tituluotis kaip kilminga, šio titulo neįgijo ir bajorais netapo. Tačiau M. J. Valančiaus prašymu Kalnalio bažnyčios kunigai neatsisakydavo įrašyti bajoriškos kilmės nuorodas. Tai leido Valančiams naudotis kai kuriomis bajorų luomo lengvatomis, o svarbiausia – išleisti vaikus į mokslą ir dviem sūnums – Mykolui ir Motiejui Kazimierui – praskinti kelią į dvasininkų luomą.

Po vyro mirties našlė Ona, žmonių pasakojimu, buvo ištekėjusi už Paulauskio, gyvenusio vadinamajame Paulauskyne, kur vėliau buvo Salyno dvaro palivarkas, o paskui įsikūrė Salantų tarybinio ūkio Kalnalio skyrius. Jokiuose rašytiniuose šaltiniuose žinių apie tokias vedybas neaptikta. Savo amžių ji baigė (mirė 1859 m. gruodžio 24 d.) pas sūnų vyskupą Motiejų Kazimierą Valančių Varniuose, ten ir palaidota.

J. M.Valančiaus gimtieji namai (trobelė Medsėdžiuose) neišliko. Gretimų ūkių savininkai darė žygius, kad iškeltų ten gyvenusį Mykolo Julijono brolį Kazimierą. Salyno (Šalyno) dvaro savininkai, kuriems tuomet ta trobelė priklausė, taip ir padarė. Kazimieras išsikėlė į Barzdžius, o trobelė buvo nugriauta. Likusi sodybos vieta žmonių tebevadinama Valančiauskynu.

Mykolas Julijonas Valančius palaidotas Salantuose. Kapas yra centrinėje Salantų parapijos senųjų Gargždelės kaimo kapinių dalyje, į vakarus nuo Šv. Barboros koplyčios. Jis paženklintas betoniniu antkapiu su virš jo kylančiu lieto ketaus neogotikinio stiliaus kryžiumi. Kryžiuje išlieta epitafija, atspindinti XIX a. žemaičių tarmę: „SZA / SZU / LE / TIS / S: P: / MIKOLA WOLONCZEWSKIE / MIRUSE 1828 M: SEJKIE / DIE / NO / JE“. Manoma, kad antkapinis kryžius pastatytas XX a. 7 deš. sūnaus, vyskupo M. Valančiaus, rūpesčiu. Kapas turi istorinę ir kultūrinę vertę.

Kretingiškis tautodailininkas Raimundas Puškorius sukūrė medžio skulptūrą, vaizduojančią Mykolą Julijoną Valančių. Skulptūra pastatyta Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose. Anot paties tautodailininko, – pavaizdavo tėvą su kūju rankose, tarytum žemaičių saulutę nukalusį. Lyg sakytų – padirbta, juk iš tiesų jo šeimoje – 11 vaikų, ir visi buvo ugdomi: vienas sūnus į kunigus nuėjo, kitas – Tartu teisę studijavo, o trečias – į žemaičių didžiūnus iškilo, dukterys irgi buvo lavinamos. Antroje ąžuolo pusėje autorius iškalė ir dideliu pamaldumu garsėjusią motinėlę – ją pavaizdavo su tikėjimo simboliais, juk stiprus jos tikėjimas ir atvedė sūnų į dvasines tautos aukštumas.