Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 |
---|---|---|---|---|---|---|
02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 |
09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 |
16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 |
23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 |
30 | 31 |
Sukurta 2013-02-11
Atnaujinta 2018-11-26
Zajančkauskas Vincas
Vincas Zajančkauskas [1]
(BROLIS BONAVENTŪRA ZAJANČKAUSKAS OFM)
Gimė 1884 metų balandžio 5 (kitur – 17 d.) dieną Pumperiškių kaime, Molėtų valsčiuje, Utenos apskrityje.
Mirė 1956 metų gruodžio 6 dieną Bridgeville (Pensilvanija), JAV.
Kunigas, pranciškonas, pedagogas.
Pradžios mokslą išėjęs, 1899 m. Peterburge pradėjo lankyti gimnaziją, o 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi iki 1905 m. Iš jos buvo pasiųstas į Peterburgo Dvasinę Akademiją, kur 1907 m. birželio 5 d. gavo kunigystės šventimus. 1910 m. baigė Fribūro (Šveicarija) universitetą, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 1912-1915 m. mokytojavo Vilniaus mergaičių gimnazijoje [2]. Karo metu klebonavo Vyšniavo ir Geranainių parapijose. Po I pasaulinio karo 1919-1930 m. mokytojavo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijoje. Lenkams uždarius šią seminariją, 1930-1934 m. mokytojavo Švenčionių lietuvių gimnazijoje. Šiose aukštesniosiose mokyklose jis dėstė tikybą, lotynų kalbą, lietuvių kalbą ir literatūrą [1].
Kai kada buvo kviečiamas Vilniaus universiteto svečio teisėmis skaityti paskaitų apie lietuvių literatūrą. 1934 m. vasarą atvyko į nepriklausomą Lietuvą, kurį laiką pagyvenęs Kaune, įstojo į pranciškonus ir nuo 1935 m. pavasario pradėjo dėstyti Kretingos pranciškonų Šv. Antano gimnazijoje (dėstė filosofiją, lotynų kalbą ir literatūrą). 1937 m. rudenį buvo paskirtas šios gimnazijos direktoriumi ir tas pareigas ėjo iki 1940 m. bolševikų okupacijos [1].
1917-1918 m. dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje, 1926-1927 m. Vilniuje redagavo savaitraštį „Kelias“. Be religinių vadovėlių, parašė lenkams skirtą „Lietuvių kalbos gramatiką“ (1918 m.), brošiūrą iš lietuvių kalbos sintaksės „Periodai lietuvių kalboje“ (1923 m.) ir kompiliatyvinio pobūdžio „Lietuvių literatūros vadovėlį“ (1924 m.), kuris buvo kelerius metus vartojamas Lietuvos vidurinėse mokyklose [2]. Lenkų šešiatomei „Didžiajai visuotinei literatūrai“ (1932-1933 m.) parašė skyrių apie lietuvių literatūrą [3]. Yra bendradarbiavęs „Aušroje“ (Vilniaus), „Ateityje“, „Draugijoje“, „Viltyje“, „Naujojoje Romuvoje“. II pasaulinio karo metu proza išvertė visą Dantės „Dieviškąją komediją“ (rankraštis liko Lietuvoje) [1].
1923 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas, tų pat metų rugsėjo 4 d. kartu su D. Alseika paruošė Varšuvos vyriausybei memorandumą, kur išdėstė lenkų daromas lietuviams neteisybes. 1926-1929 m. dalyvavo Šveicarijoje tautinių mažumų suvažiavimuose [1].
Jis labai vertino vienuolijas. Dar jaunas buvo pamilęs šv. Pranciškaus ordino dvasią. Jis net savo doktoratui disertaciją rašė apie pranciškonų scholastiką J. Duns Skotą (rašė apie jį „Šv. Pranciškaus Varpelyje“ 1934 m., 1956 m.). Savo algą išdalydavo, šelpdamas neturtingus moksleivius ir Lietuvos reikalams. Tad nenuostabu, kad, lenkų persekiojamas, jau eidamas 51 metus pasuko pranciškonišku keliu. Šv. Pranciškaus rūbu jis buvo įvilktas Kretingoje 1934 m. rugsėjo 8 dieną. Vienuolyne gavo Bonaventūros vardą. Baigęs sutrumpintą noviciatą, 1935 m. gegužės 19 d. padarė laikinuosius 3 metų įžadus; amžinų įžadų nebedarė, paliko tretininku [1].
1944 m. pasitraukė į vakarus, nuo 1947 m. gyveno JAV. Bendradarbiavo klerikalinėje ir tautininkų spaudoje [2].
Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Pitsburge [3].
Literatūra ir šaltiniai
-
GIDŽIŪNAS, V. Zajančkauskas Bonaventūra. Iš Lietuvių enciklopedija. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966, t. 35, p. 18-19.
-
MACKONIS, Rapolas. Zajančkauskas Vincas. Iš Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, t. 4. p. 610.
-
VANAGAS, Vytautas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 165-166. ISBN 9986-39-004-4.